Rasa Kiūdytė. Kaip „liberalai“ po konservatizmo šydu švaistė sveikatos lėšas

Arūno Dulkio vadovaujama ministerija konservatizmo idėjų niekada nepuoselėjo, puoselėjimas nusistovėjusio įprasto gyvenimo, tradicinių socialinių vertybių ir darbo tvarkos buvo visiškai svetimas šiai ministerijai. Užsukta pokyčių pasiutpolkė nušlavė daug finansų, žmogiškųjų išteklių, prieinamumą pas medikus ir visuomenės pasitikėjimą mūsų sveikatos sistema. Gal ir nieko baisaus, nes, pasak konservatorių viršūnėlių, ministras tokią baisią sveikatos sistemą tiesiog paveldėjo.

Prie paveldėtos sistemos dar grįšiu, bet dabar apie seniai girdėtą metaforą. Tautosakoje buvo kažkada paplitęs posakis – „prileido prie lovio“, ir iš tiesų, prileido ministrą su visa komanda, kuris sugebėjo galutinai taip nuvaryti sveikatos sistemą, kad patys nebenori naudotis viešojo sektoriaus paslaugomis. Tik kyla klausimas, kas ministrą su komanda gąsdina? Ar tai, kad nualinta sistema nebesuteiks reikiamų paslaugų? Ar kad tų paslaugų reikės laukti pusę metų? Bet, kai visiškai nebetiki sistema, kuriai vadovauji, ir turi visą ministerijos biudžetą, ką darai tokiu atveju? Nusiperki sau, savo komandai ir darbuotojams privatų draudimą.

Beje, sprendimas puikus – laukti eilėse nereikės, iš savo piniginės neišleis nė cento ir žmonių nesutiks – tų, kurie serga, kuriems reikia pagalbos, kurie laukė ir vis dar tebelaukia gydytojo konsultacijos, na, tų eilinių žmonių, už kurių sveikatą su savo komanda buvo atsakingas paskutinius trejus metus. Iškilus šiai istorijai ministras eilinį kartą atsiuntė pakalbėti savo patarėją, kaip ir kitais atvejais, kuomet buvo kalbama nepatogiomis temomis – apie nekompensuojamą vaikų gydymą arba neprieinamus vėžiui gydyti vaistus.

Bet grįžkime prie paveldėtos sistemos, kuria ministras taip skundžiasi. Paveldėjo suvaldytą „Covid-19“ krizę, priimtus kritinius operacijų vadovo sprendimus, praktiškai pabaigtą „Naujos kartos Lietuva“ planą, sukomplektuotą ministerijos kolektyvą. Reikėjo tik imti savo 130 punktų planą (kurio niekas ministerijoje taip ir nematė), atsiversti savo kaip auditoriaus ataskaitas ir kibti į darbus. Deja, kad ministrui ir jo komandai trūksta kompetencijos ir gebėjimų strategiškai planuoti, parodė ir „Covid-19“ vakcinų pirkimas, jų užsakymų dydžiai bei pavėluotos derybos dėl jų kiekių, skirtų Lietuvai. Todėl Lietuva įsigijo daugiau kaip 11 mln. vakcinų dozių už daugiau kaip 230 mln. eurų. O dėl pasibaigusio jų galiojimo termino apie 2,5 mln. dozių, apytiksliai už 46,5 mln. eurų sumą, „Covid-19“ vakcinų buvo utilizuotos. Ministras savo klaidų nemato ir viską vadina tik politiniais žaidimais. Na, gal? Bet kyla klausimas, o kiek iš tikrųjų Lietuvoje gyvena žmonių, kad buvo įsigyta 11 milijonų vakcinų dozių, arba kiek kartų nuo tos pačios ligos buvo planuojama skiepyti Lietuvos žmones? Nepamenu, kad dėl vakcinų kiekių ir pirkimų būtų atvirai diskutuota su epidemiologais, virusologais. Sprendimai eilinį kartą buvo priimti už uždarų durų. Nors tikiu, kad mokslininkai galėjo pasakyti, jog virusai mutuoja ir tų pačių vakcinų tokio kiekio gali ir nereikėti, o dar pridėjus žinias apie imuninę sistemą, tikrai buvo galima tikėtis geresnių sprendimų.

O dabar pagalvokim, ką galima butų padaryti tinkamai planuojant ir neišpilant vakcinų lauk. Štai, netrukus Panevėžyje iškils maždaug 7 tūkst. kvadratinių metrų infekcinės ligoninės pastatas. Šio projekto vertė sieks apie 20,29 mln. eurų. Taigi už utilizuotų vakcinų kainą galima būtų pastatyti bent du tokius pastatus. Galėjome sutvarkyti ne vieną polikliniką ar atnaujinti jų įrangą ir pagerinti medikų darbo sąlygas. Gal tuomet dalį medikų būtume susigrąžinę iš privataus sektoriaus ir taip sumažinę eiles sveikatos paslaugoms gauti? Bet gal, jei tavo siekis liberalizuoti – t. y. privatizuoti – sveikatos sektorių, priemonės pateisina tikslą.