Šiandien situacija tokia, kad šalies ligoninėse turime slaugytojus, kurių dauguma baigė mokslus dar tarybiniais laikais, panaši dalis baigė mokslus nepriklausomybės aušroje, o likusieji – po aukštojo mokslo reformos 2004 m. Visi jie dirba tą patį darbą, tomis pačiomis sąlygomis, nors tie, kurie įgijo specialybę jau po reformos, praėjo skirtingus mokslo laiptelius slaugytojams.
Aiškumo dėlei, turiu pasakyti, kad šiandien turime dvi bakalaurų sistemas – bakalauro universitete ir bakalauro kolegijoje. Čia keistokai atrodo, kad per 20 metų Sveikatos apsaugos ministerija bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerija taip ir nesugebėjo atsakyti į vieną pagrindinių klausimų: koks gi yra skirtumas tarp slaugos studijų universitete ir kolegijoje? Vis dar lieka neaišku, kodėl slaugytojai turėtų siekti išsilavinimo universitete, jeigu net gavus diplomą, tai nesuteikia jokio pranašumo.
Dar vienas aspektas, kuris verčia šios srities atstovus buksuoti vietoje ir pamiršti apie bet kokį profesijos prestižą – slaugos magistro laipsnis universitete. Popieriuje užrašyta frazė skamba tikrai solidžiai ir prestižiškai, tačiau realybėje magistro studijas baigęs slaugytojas daro tą patį darbą, kaip ir universitete ar kolegijoje baigę bakalauro studijas kolegos. Dažnu atveju ir darbo užmokestis lieka toks pat. Tai kur čia ministerijos pozicija, siekiant kelti šių specialistų kvalifikaciją, motyvuoti slaugytojus rinktis aukštesnio lygio studijas ir gilinti žinias?
Lietuvoje lyg ir buvo tvykstelėjęs vilties spindulys su išplėstinės praktikos slauga. Viltys buvo tikrai didelės, kad pagaliau slaugytojai pagaus laimės paukštę, įgaus daugiau sprendimo galių, pasitikėjimo, taps savarankiškais specialistais, prisidės prie eilių mažinimo ir geresnio sveikatos paslaugų prieinamumo. Deja, bet tie patys Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai greitai patys visas viltis ir nubraukė – išplėstinės praktikos slaugytojų funkcijos nuo šių metų prilygintos bendrosios praktikos slaugytojams. Tai kodėl slaugytojai turėtų rinktis išplėstinės praktikos studijas, jeigu jas baigę jie atliks identišką darbą, kaip bendrosios praktikos slaugytojai? Kodėl kažkas turėtų rinktis magistro studijas? Kodėl darbdavys turėtų būti motyvuotas mokėti didesnį darbo užmokestį? Atsakymų neradau. Vargu, ar ir pati ministerija galėtų atsakyti į šiuos klausimus, nors jie yra skirti būtent jai.
Darbo užmokestis yra dar vienas aspektas, tiesiogiai žlugdantis šios profesijos prestižą. Slaugytojai vis dar lieka labiausiai nuvertintais sveikatos priežiūros specialistais!
Slaugytojo darbo užmokestis yra apie 1150 eurų. Kaip gaunant tokią algą išlaikyti šeimą, įsigyti būstą? Apie kokias atostogas gali svajoti slaugytojas?
Skaičiai kviečia susimąstyti: skaičiuojama, kad 2030 m. Lietuvoje trūks nuo 6000 iki 10 000 slaugytojų!!! Tuo pačiu ir graudi, ir bauginanti situacija. Bet panašu, kad net po Valstybės kontrolės pastabų Sveikatos apsaugos ministerija neturi tikro plano šiai problemai spręsti. Paskelbtas žmogiškųjų išteklių valdymo planas neturi nieko bendro su slaugytojų profesijos prestižo didinimu. Beje, kyla klausimas, kas bus atsakingi ir užtikrins tinkamo finansavimo tęstinumą sveikatos priežiūros specialistų pritraukimui, kuriam finansavimas numatytas iš 2021–2027 m. Europos Sąjungos fondų investicijų programos? O vėliau?
Gana desperatiškai atrodo ir ministerijos bandymas imituoti problemos sprendimą prisidengiant mistiškais „slaugai numatytais“ 14,8 mln., kurie realiai yra skirti gydytojų pritraukimui.
Vilties, kad dar šią kadenciją ministerija slaugytojų pritraukimui ir profesijos prestižui skirs daugiau dėmesio ir pinigų, nėra.
Ministras žadėjo, kad kreipsis į gydymo įstaigas kviesdamas mokėti sąžiningą ir orų darbo užmokestį slaugytojams, bet tas kreipimasis kažkur pasimetė, slaugytojai vėl buvo užmiršti?
O kaip dėl švietimo? Ar ministerija gali „primesti“ naujas funkcijas slaugytojui be atitinkamų mokymų ir paruošimo? Ar darbdavys neturėtų skirti iki 1 proc. darbo užmokesčio per metus specialistų tobulinimuisi? Šiandien slaugytojų podiplominių studijų kvalifikacijos kėlimo sistema palikta patiems slaugytojams. Dabar dažnu atveju slaugytojai savo kvalifikaciją kelia nuotoliniuose mokymuose ir kursuose, nes darbdaviai net atsisako slaugytojus išleisti fiziškai dalyvauti mokymuose. Ką veikia ministerijos specialistai šiuo klausimu? Tyla.
Tai kas laukia mūsų visų ir kokia slaugytojų ateitis? Ar užteks drąsos kalbėtis su įstaigų vadovais dėl slaugytojų darbo sąlygų, dėl slaugytojų savarankiškumo, dėl darbo užmokesčio, kuris jau dabar turėtų būti bent 1800 eurų į rankas? Ir čia kalbu ne apie vidurkį, o apie startinę slaugytojo darbo užmokesčio ribą.
Kas atsistos krūtine už slaugytojus ir jų profesijos prestižą? Akivaizdu, kad tai bus ne ši ministerija, ne žmonės, kurie dabar yra atsakingi už asmens sveikatą. Esame verti ne vien tik mistinių pažadų ir planų.
***
Rasa Kiūdytė yra Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ valdybos narė.