Rasa Kiūdytė. Kodėl buvo privatizuota Lietuvos sveikatos apsaugos sistema?

Prieš gerus tris dešimtmečius didžiulėms valstybinėms mūsų įmonėms, nuo pramonės iki paslaugų teikimo, kaip oro reikėjo finansinių injekcijų į modernizavimą ir personalo švietimą – tam, kad jos taptų našios ir kurtų pridėtinę vertę. Nepaisant to, kad nuo to laiko praėjo dešimtmečiai, vis dar sklando įvairiausios istorijos apie tų buvusių valstybinių įmonių privatizavimą. Kompanijos, kurios galėjo nešti pelną Lietuvos valstybei, dabar neša pelną privatiems verslininkams, kurie mūsų tautiečių rankomis uždirbtus pinigus dažnu atveju tiesiog išveža iš Lietuvos. Sutapimas ar ne, bet didžioji dauguma privatizacijų įvyko valdant konservatoriams.

Taip, galima ieškoti pasiteisinimų, kad tuo metu buvo sunki geopolitinė padėtis ir neturėjome kitos išeities. Tačiau kokie būtų jūsų argumentai, jei pasakyčiau, kad istorija kartojasi, tik jau dėl tyčia dedamų pastangų? Kad būtų lengviau susigaudyti jaunesniajai kartai, pateiksiu sausą vadovėlinį fiktyvaus privatizavimo pavyzdį: veikiančią įmonę palieki be priežiūros, imituoji reformas, nepakankamai finansuoji vykdomą veiklą, kad paslaugų teikėjas jos tiesiog nebegalėtų vykdyti. Įmonės vadovas nustoja bendrauti su akcininkais, valdyba, darbuotojais ir apsimeta, kad viskas yra gerai. Ką tai primena? Ar ne tokioje situacijoje šiandien yra mūsų sveikatos sistema?

Tokiais atvejais kyla visuomenės pasipiktinimas, žmonės nepatenkinti įmonės vykdoma veikla – mums tampa misija neįmanoma patekti pas šeimos gydytoją, ką kalbėti apie prieinamumą pas tam tikros srities specialistus, pavyzdžiui, planinės operacijos žmogui gali tekti laukti metus ir daugiau. Vykdomos veiklos kokybė krinta – pacientui skiriama vis mažiau laiko, gydytojai apkraunami biurokratija, žmogus ir jo poreikiai nukeliauja į antrą arba trečią planą. Įmonės darbuotojai masiškai palieka darbą. Ar kada skaičiavote, kiek gydytojų ir slaugytojų per pastaruosius metus paliko darbą viešajame sektoriuje ir persikėlė į privačias klinikas arba išvyko dirbti į užsienį?

Viskas kaip pagal vadovėlį... Tada ateina aukščiausia valdžia ir pareiškia: kadangi įmonės veikla yra nuostolinga – vienintelis išsigelbėjimas yra privatizacija. Privatizacija Lietuvos medicinoje jau vyksta! Privati odontologija, intervencinės medicinos centrai, privačios laboratorijos, privačios nėščiųjų klinikos, privačios vaikų klinikos, privatūs slaugos namai, privačios ligoninės ir t. t. Deja, bet tiesa tokia, kad ir kokios sveikatos priežiūros paslaugos būtų reikalingos, žmogus vis dažniau bus priverstas kreiptis į privačius paslaugų teikėjus. Ten jis gaus tą pačią paslaugą, bet bus priverstas plačiai atverti savo piniginę. Ar ne dabartinis sveikatos apsaugos ministras žadėjo, kad privatiems paslaugų teikėjams bus uždrausta imti priemokas? Kur dingo šis pažadas? Manau, sutiksite, kad toks neatsargiai ištartas pažadas buvo pamirštas sąmoningai. Na, arba kažkas iš aukščiau pašnibždėjo, kad privatininkams lobti iš sergančių žmonių trukdyti negalima.

Bet kodėl privati medicina taip agresyviai skinasi kelią Lietuvoje? Priežastys kelios – pirmoji yra ta, jog kaip ir viešasis sektorius, privati medicina dažnu atveju yra finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų. Visiškai teisingai, mes mokėdami mokesčius iš dalies finansuojame privačių sveikatos priežiūros įmonių veiklą. Kitas aspektas, kad privačios įmonės gaudamos finansavimą iš PSDF lėšų už identiškas sveikatos priežiūros paslaugas, kurios viešajame sektoriuje teikiamos neatlygintinai, ima papildomą priemoką. Tokiu būdu susirenka daugiau lėšų ir gali pasiūlyti didesnį darbo užmokestį gydytojui, kurio viešasis sektorius nepajėgus pasiūlyti. Taip vyksta medikų „viliotinis“. Iš pirmo žvilgsnio – turime sveiką konkurenciją, bet kaip yra iš tiesų?

Deja, bet žmonių, galinčių už konsultaciją kiekvieną kartą susimokėti 50 eurų, Lietuvoje yra mažuma, o vertinant tai, kad esame dar ir sparčiai senstanti visuomenė, sveikatos priežiūros specialistų konsultacijų reikės vis dažniau ir vis daugiau žmonių. Tai sukuria disbalansą sveikatos sektoriuje, nes gydytojui perėjus iš viešojo sektoriaus dirbti į privatų, viešajame sektoriuje likę kolegos perima ir dalį išėjusio gydytojo pacientų. Todėl likusiems didėja darbo krūviai, o pacientams tampa neįmanoma patekti net pas šeimos gydytoją. Kitaip ir būti negali, kuomet gydytojui per dieną tenka priimti apie 40–50 pacientų.

Konkurencijos tarnyba trina rankomis ir nemato čia jokių problemų, tiesiog džiaugiasi lygiomis sąlygomis tarp viešojo ir privataus sektoriaus. Turbūt pamenat, kaip piestu stojosi valdančiojoje daugumoje esanti Laisvės partija, kuomet Valstybinė ligonių kasa (VLK) pasiūlė taikyti sankcijas nuolat pažeidimus darančioms sveikatos priežiūros įstaigoms? Būkime atviri, juk ne apie viešojo sektoriaus įstaigas kalbėjome. Tai tiesiog dar vienas įrodymas, jog dabartinė valdančioji dauguma rūpinasi ne piliečio interesais, o atstovauja privačiam verslui.

Bet iš tiesų, ko reikia, kad mūsų sveikatos sistema būtų efektyvi ir prieinama visiems, kad pacientai laiku gautų paslaugas, o gydytojų darbo sąlygos būtų puikios? Manau, turėtume pradėti nuo stabilių ilgalaikių investicijų į viešąjį sektorių, stiprinti mūsų poliklinikas, ambulatorijas ir ligonines, kad priešingai, nei yra dabar, jos galėtų konkuruoti su privačiu sektoriumi. Privačiam sektoriui reikia griežtai uždrausti imti, bet kokias papildomas priemokas ir teisiškai įpareigoti paslaugas teikti tokia pačia apimtimi, kaip ir viešajame sektoriuje. Tada norinčių krautis pelną iš žmonių ligų greitai sumažėtų.

Manau, kad privatus sektorius iš tiesų turėtų tapti partneriu viešajam sveikatos sektoriui, jeigu valdžia nuoširdžiai dirbtų dėl žmonių sveikatos.