O narkotikų dabar bet kuris moksleivis gali įsigyti beveik taip pat lengvai, kaip bandelę ar vaisvandenių. Net aš, suaugusi moteris, buvusi kriminalistė, šiandien nežinočiau, iš kur man jų gauti, jei norėčiau atlikti tokį eksperimentą. Man reiktų tokiam eksperimentui pasitelkti buvusius kolegas pareigūnus. O vaikams ir jaunimui, pasirodo, tai nesudaro jokių keblumų. Vadinasi, mūsų vaikai – nusikaltėlių taikiklyje. Ne tik taikiklyje – kai kurie jau sužaloti, dalis negrįžtamai. O kiek iš jų mirė arba vos išplėšti iš mirties nagų ligoninėse, kur pateko – argi ne šiurpu – iš mokyklų?!
Savo tinklalaidėje kalbindama žinomą kriminalinių naujienų žurnalistą Dailių Dargį, buvau priversta suvokti, kokia nepavydėtina mūsų situacija.
Gyvename savo gyvenimus, užsidarėme savo burbuluose ir nematome, kas vyksta mums po nosimi. Vilniuje, miesto centrinėje gatvėje, pasak pašnekovo, vakarop narkotikų platintojai (ir apsvaigę asmenys) tampa net neslepiamais ir nesislapstančiais „pakeleiviais“. Vien naudojantis „Telegram“ programėle, galima pigiai ir greitai įsigyti norimų svaigalų. Ir nenuspėjamas pasekmes kartu. Turbūt jau niekam ne paslaptis, kad į narkotikus sąmoningai įmaišoma įvairiausių vaistų, kitokių cheminių medžiagų, kad prekiautojai dirbtinai padidintų prekės kiekį ir, pardavę daugiau dozių, gautų daugiau pelno. Mūsų vaikai, jaunimas, Lietuvos ateitis – jiems nesvarbūs. Gali vienas, kitas, trečias ir numirti. Narkotikai plinta taip nežabojamai, kad prekiautojai žino – mirusių klientų vietas užims nauji... Matyt, šie mirties nešėjai, likimų laužytojai jaučiasi užtikrinti dėl savo saugumo?
Verslas geras. Žmonių likimai dūžta. Baisiausia tai, jog narkotikai lengviausiai prieinami tiems, kuriems jie pavojingiausi. Tai yra, jaunimui.
Privalome būti budrūs, nepakantūs ne tik platinantiems, bet ir vartojantiems. Juk vartojantys anksčiau ar vėliau įtrauks būrelį kitų, demonstruos savo tariamą šaunumą. Nes nesikvaišina jie rūsyje vienumoje ir pasislėpę. Jiems reikia kompanijos, jie nori atrodyti „šaunūs“. O įtraukdami į tinklus kitas naivias aukas, papildomai užsidirba.
Apytikriai prieš metus prasidėjo mūsų, kelių mamų, kaip mes manėme, lengvai įgyvendinama iniciatyva. Ketinome, padedant vienai Vilniaus mokyklai, bent joje pažaboti narkotikų platintojus ir vartotojus.
Deja, prisibelsti į valdininkų duris (o gal ir širdis) neįmanoma, aukščiausias pareigas einantys pareigūnai pateikė popierines rekomendacijas, kurias turėtume įgyvendinti. Tarp šių rekomendacijų – ir visai neblogos, pavyzdžiui, aptverti mokyklos teritoriją, uždrausti svetimų asmenų patekimą į ją. Tam reikia papildomų mokyklos investicijų, tvoros neiškyla be leidimų, projektų, derinimų, tad bėga ir laikas.
Reikia planuoti biudžeto išlaidas (jei mokykla jų apskritai turi atliekamų), ir ne per dieną ar mėnesį viskas padaroma. Tačiau įdomiausia rekomendacija – gauti tėvų sutikimus, kad būtų galima pareigūnams su apmokytais narkotikus užuosti šunimis bei vizualiai patikrinti mokinių daiktus. Beje, mes viską, kas buvo rekomendacijose parašyta, įgyvendinome! Atrodo, dabar imk ir daryk. Su mokyklos valdžia sutarėme ir paprašėme pareigūnų, kad jie su specialiai narkotikų paieškai apmokytais šunimis atvyktų pabendrauti su paaugliais, profilaktiškai patikrintų aplinką.
Deja, geranoriškumas iškart ir pasibaigė. Mums „įjungė“ šaltą, oficialų toną. Ir išgirdome apie vaikų teisių specialistų rekomendacijas (primenu, kad pastarųjų vykdyti nėra privaloma, nes tai tik patarimas) nekelti vaikams streso ir su tarnybiniais šunimis į mokyklą nevykti.
Ieškojome išeičių, prašėme patikrinti bent spinteles. Patikrinti daiktus, kol vaikai sportuoja. Deja, bet atsakymas buvo neigiamas.
Kokia priežastis? Nežinome. Nesuvokiame. Tų apmokytų šunų pagalba piliečiams tiesiog neprieinama. O juk kainavo ir šunis apmokyti, ir specialistus samdyti... Biudžeto lėšų kainavo. Tai yra, mūsų visų lėšų. O mūsų vaikų gelbėjimas, narkotikų platinimo prevencija ir platintojų išaiškinimas, matyt, piliečių reikalas. Tačiau tėvai neturi teisės gaudyti ir sekti svetimų paauglių. Ir – juo labiau – sulaikyti ar drausminti juos išsiaiškinus. Neturime teisės ir daryti įtakos suaugusiems platintojams.
Todėl metas apie geras iniciatyvas pakalbėti kitu lygiu. Iš Seimo tribūnos. Ir baigti tą kol kas nežinau kam naudingą (bet, matyt, naudingą) mūsų vaikų, mūsų ateities žlugdymą. Kito kelio neturime, aš kaip iniciatyvi, neabejinga pilietė bei mama jau išbandžiau viską. Dėl mūsų visų. Dabar drauge su demokratais „Vardan Lietuvos“ pasiryžusi ir toliau kovoti, tik jau – kartu su bendraminčiais ir bendražygiais – iš Seimo. Pasitelkdama būtinųjų įstatymų bei jų leidybos įrankius.