Liepos 29 dieną atsiminsime kaip tą, kai Lietuvoje sustojo visi miestai ir miestelėnai. O kaimynai latviai pavadino šį metą galbūt sudėtingiausiu per visą orų stebėjimo istoriją. Tiesa, latviai iš anksto ruošėsi, laiku informavo gyventojus, leido dirbti iš namų, o pas mus: kas – be elektros; kieno kelias užgriuvęs. O ne vieno nelaimėlio ir namai, ir automobiliai apgadinti. Gyventojai patyrė rimtų finansinių nuostolių, po griūvančiu medžiu žuvo moteris.
Ne kritikuoti norime, o priminti, jog būtina mokytis iš klaidų, kad jos daugiau nepasikartotų, o atsakingi asmenys dirbtų ne pagal iš anksto numatytą ateities planą.
Net ir iš savo šiltų namų būtina matyti, kas dedasi aplink, ir reaguoti. Išeiginė diena – ne pasiteisinimas. Kaip ir tai, kad, cituojant Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą, „audra neatrodė būsianti ypatingai stipri“.
Brangi Gyventojų perspėjimo ir informavimo sistema nesuveikė ir negalėjo suveikti: trūko žmogaus valios.
Todėl nutrūkęs elektros, kai kur – ir vandens tiekimas, užvirtę keliai, nutrūkęs interneto ryšys ir nesiliaujantys lietūs, kai kuriuose Lietuvos kampeliuose pasiekę stichinį mastą, tapo perkūnu iš giedro dangaus. O kas būtų, jei susidurtume su agresyvesne grėsme nei vėjas?
Kodėl, įdiegus brangias informavimo sistemas, esam tarsi eilinį kartą išdurti? Gal galime išgirtą sistemą grąžinti? Jei savo funkcijos neatlieka, mums tokia nereikalinga. Ir kalti ne gyventojų telefonų nustatymai. Problema yra požiūris ir nebaudžiamumas, įsisavinant lėšas tokioms sistemoms. Sakysite, sistema tobula, tik nebuvo įsakymo informuoti? Tai gal šias sunkias audrų prognozavimo užduotis deleguokime dirbtiniam intelektui? Jis dirbs ir šeštadienį, ir sekmadienį, ir naktį...
Vidaus reikalų ministerija – ne grožio salonas, kur reikia užrašyti paslaugų iš anksto. Prašau, matykite, kas vyksta aplink, ne tik darbo dienomis ir darbo valandomis, bet 24/7. Nes nuo Jūsų darbo priklauso mūsų ir mūsų turto saugumas.