Remigijus Lapinskas. Kaip gražuolis miškas Lietuvoje gali virsti bjauriuoju ančiuku

Pastaruosius kelis mėnesius dėl to, kas vyksta Lietuvos miškuose, kyla begalė klausimų. Matome neteisėtai išduotus leidimus kirsti ištisus plotus, matome nesilaikant taisyklių atliekamus kirtimus, plikas kirtavietes bei subjaurotus miškų plotus, kuriuos iki tol žmonės naudodavo rekreacijai. Ir tai vis nesiliauja. Dabar miškams neabejingų žmonių akys ir rūpestis krypsta į Kauno rajoną, kuriame gražų mišką norima paversti pilku Mėnulio reljefu.

Gražuolis miškas prie Nemuno

Pakarklės miškas – itin gražus gamtos lopinėlis šalia Nemuno, priklausantis Nemuno slėnyje ir greta jo esančių miškų sistemai, kurioje gausu atskirų senųjų XVIII–XIX a. miškų fragmentų, ypač vertingų gamtiniu požiūriu. Visas miškas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos vertinamas kaip ypač vertinga Lietuvos kraštovaizdžio dalis, o dalis Pakarklės miško priklauso ir „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklui.

Ne veltui Nemuno upės slėnio zona specialistų įvardijama tarp didžiausią turizmo plėtros potencialą turinčių arealų Lietuvoje. Pakarklės miškas amžius buvo ir vis dar tebėra vieta, kur tiek Kauno rajono gyventojai, tiek kiti šalies žmonės, o taip pat ir užsienio turistai atvyksta pasimėgauti buvimo miške malonumu ir nauda – per Pakarklės mišką driekiasi tarptautinis miško takas, vingiuojantis per visas Baltijos šalis, eina ir daugiau pėsčiųjų bei dviračių takų, čia įrengti pažintiniai-informaciniai stendai, poilsio ir atgaivos aikštelės.

Tačiau vietoje to, kad Nemuno slėnio miškai taptų dar naudingesne Kauno rajono savivaldybės gyventojų kasdienybės dalimi geriau juos parengiant turizmui ir taip pritraukiant daugiau ilgalaikės ekonominės naudos šiam rajonui, norima gražuolį paversti bjauriuoju ančiuku.

Nuo vietos poilsiui – prie karjerų

Pakarklės miškas daugiau nei pusę šimtmečio buvo tvarkomas ir prižiūrimas kaip miško parkas. Miškas visada buvo priskirtas IIB rekreacinių miškų grupei. Tačiau kažkodėl 2016 m. dalis miško (apie 110 ha) buvo pervesta į IV – ūkinių miškų – grupę.

Tad dabar ūkinei veiklai skirto miško dalyje, besiribojančioje su „Natura 2000“ saugomų teritorijų tinklui priklausančia miško dalimi, sukiojasi verslininkai, dalį miško norintys paversti duobėmis.

Iš gyventojų norima atimti 28,4 ha plotą ir ten kasti žvyrą ir smėlį. Ar tik tam reikalingas šis itin vertingo kraštovaizdžio lopinėlis?

Ir tai ne pirmas kartas, kai karjerų verslas tiesia savo rankas į Pakarklės mišką. Prieš daugiau nei dvejus metus karjerą Pakarklės miške norėta kasti daugiau nei 100 hektarų plote. Tąkart sukilus gyventojams ir savivaldybei išgirdus jų balsą verslininkai savo ambicijas sustabdė. Tik, kaip matome, neilgai.

Beje, tąkart į Aplinkos ministeriją kreipėsi savivaldybė, prašydama pakeisti Pakarklės miško paskirtį iš ūkinės į rekreacinę ir suteikti jam IIB kategoriją, kuri šioje teritorijoje ir buvo numatyta daugiau nei penkis dešimtmečius. Tą 2022-ųjų pavasarį Aplinkos ministerijai rekomendavo ir Seimo Aplinkos apsaugos komitetas, tačiau pokyčių nėra iki šiol. Negi beveik dvejų metų neužteko Valstybinei miškų tarnybai parengti šio miško priskyrimo IIB grupei plano, jo suderinti su suinteresuotomis institucijomis, o Aplinkos ministrui – pasirašyti įsakymą?

Tik dar daugiau klausimų

Tai, kas vyksta Pakarklės miške, į jau ir taip ilgą su miškais susijusių neaiškumų sąrašą įtraukia dar daugiau klausimų. Kokiu pagrindu didelė dalis miško tapo skirta nebe rekreacijai, o ūkinei veiklai?

Bet pažvelkime ne vien į Pakarklę, o ir į platesnį vaizdą: kodėl per pastaruosius kelerius metus, tuo pačiu vykstant ir Valstybinės miškų urėdijos reformai, taip sumažėjo rekreacijai skirtų II grupės miškų? Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, per pastaruosius dešimt metų (nuo 2013 iki 2022 m.) IIA grupės (ekosistemų apsaugos) miškų plotai sumažėjo 6,8 tūkst. ha, IIB grupės (rekreacinių) sumažėjo 10,1 tūkst. ha, III grupės (apsauginių) sumažėjo 58 tūkst. ha, o IV grupės (ūkinių) padidėjo 106 tūkst. ha. Tai didelį nerimą kelianti tendencija, visiškai priešinga klimato krizės ir blogėjančios biologinės įvairovės būklės stabdymo poreikiams. Tad kokiu pagrindu ir kokiu tikslu buvo mažinami ne medieninei gamybai turintys tarnauti miškai?

Kodėl procesas, kurio metu rekreaciniai miškai tampa ūkiniais, vyksta neinformuojant, neklausiant ir nesitariant su arčiausiai miškų gyvenančiais žmonėmis, su visuomene? Šio proceso, o tiksliau – skaidraus proceso trūkumo, ydos lenda iš maišo dabar, kai visuomenė staiga pamato, kaip iš jų mylimų miškų telieka miškovežių paliktos vėžės. Nebent spėja dar bent pasipriešinti, kaip kad dėl savo miško kovojo ir vis dar tebekovoja Pakarklės mišku besirūpinantys žmonės.

Tamsių ir neskaidrių procesų, vykstančių toli nuo žmonių, kuriuos labiausiai šie procesai ir paveiks, miške neturi būti. Tai pernelyg vertinga mūsų kraštovaizdžio dalis, kad leistume su ja elgtis kaip panorėjus. Miškams ir taip dėl klimato kaitos vis labiau grasina stichijos ir kenkėjai, tad negalime leisti, kad jie būtų stekenami dėl pelno. Nepamirškime, kad miškui ataugti prireikia visos žmogaus gyvenimo trukmės.

Visų į miškus ir į juos prižiūrinčias institucijas įsiskverbusių problemų neišspręsime, bet galime pradėti nuo vienos ir pamažu eiti prie kitos. Pakarklės miško atveju tereikia Aplinkos ministerijai išgirsti kelerius metus gyventojų garsinamą prašymą grąžinti miško daliai anksčiau turėtą rekreacinę IIB grupės paskirtį. Tai apsaugotų mišką ir suteiktų vilties, kad situacija gali pagerėti ir kituose šalies gamtos lopinėliuose. O kol Aplinkos ministerija negirdi, nepasiduoda gyventojai – protestuoja spaudžiant odą geliančiai −15 °C temperatūrai ir renka parašus. Apmaudu, kad Pakarklės miško gynėjams tenka tai daryti jau ne pirmą kartą. Bet būtų džiugu, jei šis būtų sėkmingas ir paskutinis.