Remigijus Lapinskas. Kas kaltas dėl nepasirašyto „Nacionalinio miškų susitarimo“?

Praėjo dveji metai, kai buvo iškilmingai ir garsiai pradėtas „Nacionalinio miškų susitarimo“ procesas, kurio esmė – siekis bendrakūros ir plačių, atvirų diskusijų būdu rasti Lietuvos miškų ateities vystymo kelią.

Tose diskusijose dalyvavo miškų ir ekologijos krypties mokslininkai, miškų savininkai, su mediena susijusio verslo atstovai, miškų sektoriaus darbuotojai, gyventojų bendruomenės ir aplinkosaugininkai – viso virš keturių šimtų specialistų, atstovavusių daugiau kaip keturias dešimtis įvairiausių organizacijų. Tačiau pastaruoju metu apie procesą nieko negirdėti: tyli ir Aplinkos ministerija, ir Seimas, ir politinės partijos, kurios savo parašais turėjo įtvirtinti pasiektus susitarimus.

Negana to, net keletas datų, numatytų šio dokumento pasirašymui, nugrimzdo istorijos kloduose. Dokumentas nepasirašytas nei vasario 16-ąją, nei kovo 11-ąją, nei kovo 21-ąją. Kas gi politikams taip trukdo priimti sprendimą? Galbūt tema visiškai nesvarbi ir neverta dėmesio?

Leiskite jums priminti, kad visas procesas sukasi apie Lietuvos miškus – be jokių abejonių, didžiausią valstybės turtą. Miškus, kurių didesnę dalį valdo valstybė per Valstybės įmonę „Valstybinę miškų urėdiją“ (apie 51%), privatiems savininkams priklauso apie 42%, likę apie 7% vis dar yra rezervuoti nuosavybės grąžinimui.

Šiomis plačiomis diskusijomis buvo siekiama rasti balansą tarp miškų nešamos ekonominės, socialinės ir aplinkosauginės naudos. Juk visiems suprantama, kad miškas yra ne tik medienos šaltinis, tiekiantis žaliavą su mediena susijusiam verslui. Ne mažiau svarbi miško teikiama rekreacinė nauda, kurią ypač pajautėme pandemijos metu – miškas buvo tapęs kone vienintele atgaivos, saugaus pasivaikščiojimo ir laiko praleidimo vieta.

Ir, be abejo, miškas yra biologinės įvairovės namai ir šaltinis, miške vietos randa begalė augalų, grybų, paukščių, gyvūnų rūšių, miškas absorbuoja anglies dvideginį ir tiekia deguonį, taip padėdamas kovoti su žmonių sukelta klimato krize, taip pat reguliuoja vandens apytaką ir užtikrina jo filtraciją.

Diskusijos ir susitarimai vyko devyniose teminėse grupėse, iš kurių šešiose („Su miškais susijusių mokslų ir mokymo sistemų vystymas“, „Privačios nuosavybės ir viešojo intereso santykis“, „Miškų sektoriaus atvirumas, išsamesnis visuomenės informavimas ir įtraukimas į sprendimų priėmimą“, „Stabilių ir klimato kaitai atsparesnių miškų formavimas, didesnis anglies kaupimas ir miškingumo didinimas“, „Miškų socialinės kultūrinės vertės atskleidimas ir padidinimas“, „Patrauklios darbo vietos su miškais susijusiuose sektoriuose, darbuotojų socialinės garantijos ir apsauga“) susitarimus pavyko suformuluoti ir pasiekti.

Svarbu pažymėti, kad procese taip pat pavyko suformuluoti miškų viziją ir proceso pamatinį tikslą. Nepavyko susitarti trijų temų grupėse („Įvairialypių miško naudų suderinamumas ir ilgalaikis balansas“, „Geresnė biologinės įvairovės apsauga miškuose“ ir „Miškų teikiamos ekonominės naudos padidinimas“), kuriose tiesiogiai susidūrė du tarpusavyje konfliktuojantys klausimai: miškų apsauga ir medienos išteklių naudojimas. Neužteko išminties, diplomatijos ir kompromisų paieškos erdvės, todėl buvo priimtas sprendimas šiuos klausimus toliau derinti, vadovaujant Aplinkos ministerijai.

Tačiau bet kokiu atveju yra padarytas didžiulis darbas. Pirmą kartą kompleksiškai, peržengiant siaurus atskirų žinybų ar tarnybų interesus, buvo aptariami labai įvairūs, vienas kitam įtaką darantys, kartais – vienas kitam prieštaraujantys, interesai ir aspektai. Ir kaip matome – didesniojoje dalyje klausimų kompromisai ir sprendimai rasti. Tarp jų – tokie svarbūs, kaip uždavinys didinti miškingumą iki 40% iki 2050-ųjų metų, užtikrinant, kad miškingumas būtų didinamas ten, kur miškų labiausiai reikia. Didinti finansavimą su miškais susijusiam mokslui, susiejant su medieninių ir nemedieninių miško išteklių panaudojimo problema. Nuosekliai gerbti privačią nuosavybę miškuose, o jei reikia imtis priemonių geriau saugoti biologinę įvairovę – už teisingą ir sąžiningą kainą išpirkti privačius miško sklypus arba sutarti dėl priimtinų kompensacijų savininkams už ūkininkavimo ribojimus.

Taip pat didinti skaidrumą miškų sistemoje, skaitmenizuojant ir atveriant visuomenei su miškais susijusius duomenis, įtraukiant bendruomenes į sprendimų miškų klausimais priėmimą. Didinti anglies sankaupas saugomuose senėjančiuose miškuose, o pramonę orientuoti į ilgalaikių medienos produktų gamybą. Užtikrinti miškų tvarumą ir atsparumą, veisiant ir formuojant įvairiaamžius ir įvairiarūšius medynus. Greta urbanizuotų teritorijų vykdyti ekologinę / rekreacinę miškininkystę. Vystyti su agromiškininkyste susijusius mokslus. Miškų socialinėms funkcijoms ir bendruomenių rekreaciniams poreikiams paskirti miškus esančius bendruomenių teritorijose ar šalia jų. Atgaivinti miškininko profesijos prestižą, taip pat pasiekti teisingą (didesnį nei vidutinis šalies darbo užmokestis) vidutinį atlyginimą sektoriuje ir daugelis kitų, ne mažiau svarbių susitarimų.

Taigi, kyla klausimas – kodėl politinės partijos delsia pasirašyti tai, kas sutarta, ir nesiima toliau spręsti to, dėl ko nesutarta? Nes tai, kas vyksta, jau nepanašu į tiesiog biurokratinę procedūrą ar įprastą delsimą, tai jau panašu į kenkimą.

Ir šioje vietoje ypač keistai atrodo socialdemokratų partijos pozicija, kuri, kaip didžiausia opozicinė partija, turi neabejotiną įtaką visam procesui. Daugumai partijų (tiek valdančiosioms, tiek opozicinėms, tiek neturinčioms pozicijų Seime) pranešant apie priimtus jų valdymo organų sprendimus pasirašyti „Nacionalinį miškų susitarimą“, iš socialdemokratų pusės – tyla. O juk būtent juos dar prisimename, kaip ypatingai nuosekliai gynusius valstybinius miškus ir jų valdymo sistemą nuo reformos, kovojusius prieš miškininko vardo žeminimą ir masinius miškininkų atleidimus iš tarnybos.

Kas atsitiko? Staiga prapuolė kompetencija? Ar atsirado nuomonė, kad pasiekti susitarimai – negeri, gal socialdemokratai vieni gali pasiūlyti ką nors geriau? O gal vis tik kažkas pradėjo įkyriai „šnibždėti į ausį“ (atleiskite – patarinėti), kad šis susitarimas dėl miškų ateities – iš viso nereikalingas? Gal kažkam kilo noras iš principo torpeduoti didžiulį kolektyvinį darbą, manant – kad ir „taip bus gerai“...

Ne, gerbiamieji, nebus! Lietuvai iškeltos bylos dėl nepakankamos biologinės įvairovės apsaugos ir nepadarytų „namų darbų“ niekur nedingo, visuomenės nepasitenkinimas plynai kertamais priemiesčių miškais – taip pat. O verslas, manau, taip pat būtų labiau patenkintas aiškiai nubrėžtomis perspektyvomis, o ne poreikiu sulig kiekviena nauja valdžia vis iš naujo „pristatinėti klausimą“.

Buvau ir esu įsitikinęs, kad Lietuvos miškai jungia žmones. Taip pat ir politikus. Miškui nerūpi, kas jam linki gero – kairieji, dešinieji ar centro pažiūrų politikai. Nes miškui, gamtai plačiąja prasme, reikia jų visų. Todėl vienintelis teisingas sprendimas, visomis prasmėmis – nedelsti ir pasirašyti politinių partijų deklaraciją – „Nacionalinį miškų susitarimą“. Tuomet žmonės kaltų neieškos.