Remigijus Lapinskas. Po Miškų įstatymo pataisų nebėra kam prižiūrėti miškus?

Vyriausybei pritarus Aplinkos apsaugos ministerijos parengtoms Miškų įstatymo pataisoms, miškininkai griebiasi už galvos: iš miškų urėdijų atimama miškų apsaugos funkcija, bet niekam kitam teisiškai ji taip pat nėra priskiriama. Taip siekiama sukurti palankesnes sąlygas kirsti miškus, o apie balansą tarp ūkinės, aplinkosauginės ir rekreacinės miškų veiklos belieka pamiršti.

Mane pribloškė Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen trumpa naujos Miškų įstatymo redakcijos apžvalga, kurioje ji teigia, jog įstatymu numatoma gamtos vertybių apsaugai palanki miškininkystė ir rezervinių miškų įtraukimas į kompleksinę miškų ūkio veiklą, atsižvelgiant į klimato kaitos ir biologinės įvairovės iššūkius.

Nė vienam iš Seimo Pirmininkės teiginių negaliu pritarti, nes atnaujintame Miškų įstatyme kalbama ne apie miškų gerovę, o apie ūkinės miškų veiklos gerinimą. Neieškoma nacionalinio susitarimo dėl miškų siūlyto balanso tarp ūkinės, aplinkosauginės ir rekreacinės veiklų. Aplinkosaugai skirti viso labo 2 įstatymo straipsniai iš 26. Juose trumpai bendrais bruožais aprašoma aplinkosauga, kad ja turi būti užsiimama įstatymuose numatyta tvarka, bet esminis dalykas yra tas, kad atskiru straipsniu įvardijant Valstybinių miškų urėdijos funkcijas, aplinkosauga ar miškų apsauga išvis neminima.

Nebėra kam prižiūrėti miško

Valstybinė miškų urėdijos reforma jau skina pirmuosius karčius vaisius: siekiant efektyvumo iš 42 urėdijų sukurta viena įmonė neįgyvendino savo tikslų. Buvo žadama, kad Valstybinė miškų urėdija išsaugos darbo vietas, ypač regionuose, bet iš beveik 4000 darbuotojų beliko apie 2600. Net pusantro tūkstančio miškininkų buvo išvaryti iš miško, o tai lėmė struktūrinės reformos poreikį, juk negali viskas funkcionuoti taip pat, kai yra daug mažiau darbuotojų. Taigi, teko panaikinti mažiausius struktūrinius padalinius – eiguvas, ant kurių pečių laikėsi visa miško priežiūra. Taip pat iš 337 beliko 192 girininkijos, kuriose po 3–4 darbuotojus, o girininkijų plotai padidėjo kelis kartus. Kaip tiems keliems darbuotojams apeiti ar apvažiuoti visą teritoriją bent kartą per savaitę ir dar spręsti biurokratinius klausimus? Tai fiziškai neįmanoma.

Mišką prižiūrinčių darbuotojų trūkumas lemia žalą miškui bei didžiulius nuostolius valstybei: laiku nepastebimi kenkėjų sukelti ligų židiniai, nesiimama reikiamų priemonių, dėl to tenka iškirsti milijonus kubinių metrų sausuolių, kurie parduodami mažiausia kaina.

Valstybinė miškų urėdija – ne UAB

Noriu atkreipti dėmesį, jog nėra teisinga, kad auga miškų urėdijos administracinis aparatas, o svarbiausios grandies – miškininkų – mažinama. Gali būti, kad nuo 39 iki 286 išaugęs centrinės administracijos darbuotojų skaičius pakelia atlyginimų vidurkį, bet menkai apmokamos miškininkystės profesijos jaunimas nenori mokytis. Vykstant reformoms buvo suduotas smūgis ir miškininko profesijos prestižui.

Liūdniausia, kad vykdant reformas, nepagerėjo miško priežiūra. Šiuo metu diskutuojama dėl daugiafunkcio miškininkavimo modelio išlaikymo, daugiafunkcis miškininkavimas suprantamas kaip ūkinių, socialinių ir aplinkosauginių miško funkcijų užtikrinimas tame pačiame sklypo plote. Deja, reikia pasakyti, kad visuomenė ir aplinkosaugininkai šį modelį kritikuoja, jų neįtikina visi didėjantys plynai iškirsto miško plotai, kuriuose, be abejo, nei rekreacija, nei pažintinis turizmas, nei poilsis miške neįmanomi. Todėl keista, kodėl pats būdamas profesionaliu miškininku, dirbęs girininku, Seimo narys Justinas Urbanavičius problemos nemato ir pats apsiėmė vadovauti laikinajai daugiafunkcių miškų puoselėjimo grupei. Gal vis dėlto reikėtų eiti europiniu keliu ir 10 proc. miškų priskirti ypač saugomoms teritorijoms (kuriose kirtimų iš viso nebus) ir ne mažiau kaip 20 proc. – saugomiems miškams, kuriuose nebūtų plynųjų kirtimų. Likusiuose ūkiniuose miškuose būtų ir toliau įmanoma ruošti medieną, nes visi suprantame, kad be jos išgyventi kasdieniame gyvenime nepavyks.

Taip, tiesiog patogiau yra kirsti mišką, ruošti medieną lentoms bei rąstams ir ją eksportuoti. Apie esminius dalykus, tokius kaip aplinkosauga, visiškai užmirštame. Reikėtų įsisąmoninti, kad miškų urėdija nėra UAB, todėl argumentai apie sklandesnį bendradarbiavimą su ES ar ekonominio rezultato siekimą neturėtų atlikti pagrindinio vaidmens. Miškas nėra fabrikas, tai gyva ekosistema: oras, vanduo, žemė, augalija ir gyvūnija, todėl labai svarbi yra pusiausvyra. Jei valstybinė miškų urėdija taps UAB, su miškais turėsime prastą situaciją. Deja, naujas Miškų įstatymas rodo, kad jau pasirinkta neteisinga kryptis.

Saugoti miškus būtina

Miško apsauga apima daug punktų. Tai miško ir jo išteklių saugojimas nuo neteisėtų veiksmų (savavališko kirtimo, miško naudojimo tvarkos pažeidimų, miško išteklių grobstymo, miško teršimo, šiukšlinimo, padegimo, naminių gyvulių daromos žalos), taip pat ir nuo žvėrių daromos žalos, gaisrų, ligų, kenkėjų ir kitų stichinių nelaimių, miško dirvožemio ir medžių mechaninių pažeidimų, neteisėtos ūkinės veiklos, neteisėtos medžioklės ir kt. Kas pirmas pamato miške paliktas šiukšles, išgrobstytą medieną, niokojamą miško paklotę? Miškininkai, kurie iškviečia aplinkos apsaugos departamento arba policijos pareigūnus, kad pažeidimas būtų užfiksuotas ir kaltininkai surasti bei nubausti įstatymuose numatyta tvarka. Mano nuomone, iš miškininkų neturėtų būti atimta svarbi funkcija saugoti miškus. Deja, pastaruosius kelerius metus vykdoma miškų reforma ir tolesnė jos eiga nukreipta į pamatinių urėdijos funkcijų – apsauginės ir rekreacinės (arba socialinės) – naikinimą. Kitaip nepavadinsi. Viskas daroma tik tam, kad kuo lengviau būtų kirsti mišką.

Smagu, kad per kadenciją buvo ir gražių darbų, tokių kaip Punios šilo išplėtimas, bet, kaip sako liaudies išmintis, „šaukštas deguto medaus statinę pagadina“. Šiuo atveju, deguto ne šaukštais, o samčiais pripilta. Dėl to labai apmaudu.