Remigijus Šimašius. Laikas gelbėti Vytį!

Jei kas prieš porą metų būtų pasakęs, kad iš tautą vienijančio laisvės simbolio Vytis taps valdiško autoritarizmo, tautos susiskaldymo ir bandymo klijuoti netikras patriotizmo etiketes priežastimi, nebūčiau patikėjęs. Deja, situacija, ypač pastarąją savaitę po Seimo bandymų buldozeriu įpiršti laisvės simbolio vietą ir vaizdinį, nukeliavo iki pavojingos ribos.

STOP.

Mes esame maža tauta, temų skaldymuisi turime ir taip daug. Negalime sau leisti skaldytis dar ir dėl Vyčio. Vytis yra per geras simbolis, kad būtų tąsomas po nevaisingas diskusijas, ir prarastų savo magiškai vienijančią ir įkvepiančią galią. Vyčio simbolis yra nuostabus – jis kovingas ir nepasiduodantis, jis veržlus ir lekiantis į priekį, jis skrodžiantis ir neįveikiamas. Kaip ir Lietuva.

Kai vieni pasišovę visais įmanomais ir net teisei prieštaraujančiais būdais „gelbėti“ Vyčio skulptūrą, aš siūlau gelbėti Vyčio simbolį. Jeigu kam po visų susipriešinimų vis dar atrodo, kad tik Vyčio įprasminimas skulptūroje išgelbės jį kaip simbolį, rekomenduoju paskaityti šį ir teptuką, ir ginklą įvaldžiusio žmogaus komentarą: https://goo.gl/w4j4tb.

Galbūt dabar šių diskusijų nebūtų, jei prieš šimtą metų nebūtų išsigąsta raudonos spalvos ir Vytis būtų tapęs nacionaline vėliava. Kai kam Vytis atrodė per daug raudoname fone, kai kam pasirodė gal per daug išdidžiai bajoriškas bei tolimas nuo valstiečio prigimties.

Ne vienas Lietuvos patriotas, net ir šiais laikais man yra priekaištavęs, kodėl aš bruku tą Vytį. Tada, kai savo kabinete ES vėliavą pakeičiau Vyčio vėliava. Arba kai siūliau ant Gedimino pilies Vytį iškelti bent vienai dienai – gruodžio 3-iąją, kai Vilnius buvo išvaduotas nuo pirmosios maskolių okupacijos 1661 m.

Vytis ne atsitiktinai vis labiau grįžta ir stiprėja, tam nereikia įstatymų ar prievartinio brukimo. Vis daugiau žmonių šią vėliavą kelia prie namų, atsineša į šventes, segi į atlapą ženkliukus. Net kariuomenėje ant dešinės rankos vis daugiau karių bando užsisegti Vytį, nors to neleidžia statutas.

Kuriant naują Lukiškių aikštę, pirmiausiai galvojau apie žmonės, kurie ten vaikščios. Kad jie nei kvapo nejustų ten stovėjusio Lenino dvasios, kad jaustųsi laisvi savo miesto ir šalies šeimininkai.

Atrodė, kad paminklas laisvės kovotojams mus dar ir suvienys. Vytis, kaip šio paminklo išraiška, atrodė visai nebloga idėja. Tiek gera, kad suvienijo netgi laisvės kovotojų palikuonis bei sovietinius nomenklatūrininkus Viliaus Kavaliausko asmenyje.

Tačiau greitai, tarsi meistriškos KGB rankos pavedžioti, lietuviai susipyko dėl Vyčio ir partizanų. Nedraugų propaganda nušovė du zuikius iš karto. Daliai žmonių jau atrodo, kad menininkai ar jaunimas, pasisakantys už partizanų kalnelį Lukiškių aikštėje, yra ne patriotai. Kitai daliai atrodo, kad Vyčio palaikytojai yra totalitarizmo šaukliai.

Nors iš tiesų, esu tikras, abi nuomones turintys yra vienodai laisvę mylintys. Ir abi šios grupės rodo pirštais į tariamą valstybės neįgalumą. Vieni pagrįstai piktinasi, kad jaunas žmogus, pagal taisykles skaidriai laimėjęs konkursą, tiesiog gauna per kepurę ir sodinamas ant suolo. Kiti – kad neva „negi mes nesugebame pastatyti Vyčio“. O dar įsijungia Seimas, kuris ne pagal kompetenciją imasi paminklo reikalų.

Stop – laikas stabdyti šį skaldymąsi. Daug svarbiau už paminklus ir jų aukštį šioje situacijoje mums tampa savo simbolio išsaugojimas.

Todėl siūlau:

Visų pirma, nustoti kaltinti kitą pusę nebūtais dalykais – ar neva patriotizmo trūkumu, ar neva totalitarizmu.

Antra, parodyti, kad ši valstybė ir mūsų visuomenė gali priimti sprendimus ir tartis civilizuotai. Konkurso sąlygos ir tvarka negali būti kvestionuojami dėl to, kad nepatiko rezultatai. Vytis nemojuoja kardu po pralaimėto mūšio. Jis apgina savo šalį ir persekioja priešą.

Trečia, kviečiu Seimo narius atsitokėti – įstatymu brukamas laisvės simbolis niekada nekvepės laisve. Leiskite tautai pačiai tęsti Vyčio įprasminimą – tai bus didžiausias jūsų indėlis į Vyčio, kaip simbolio, išsaugojimą. Raginu nebalsuoti už šį keistą įstatymą rytoj.

Ketvirta, naudokime Vyčio ženklą ir Vėliavą visur ir visada. Ant uniformų, ant Gedimino pilies, miestų ryškiausiose vietos. Ir svarbiausia – tada, kada norime patys, o ne kada mums liepia.

Dar kartą susitiksiu su abiejų projektų šalininkais. Su partizanų kalnelio projekto autoriais jau ryt aptarsime veiksmus, kaip užtikrinti, kad šis projektas būtų įgyvendintas kuo greičiau. O Vyčio gerbėjus – kurie Vyčio vėliavą kėlė gerokai anksčiau, nei prireikė jį įprasminti paminklu – kviesiuosi atvirai diskusijai apie tai, kaip Vilnius galėtų padėti sustiprinti šį simbolį.

Bet čia jau tik detalės. Kaip rodo istorija, paminklų mes dar statysime ir, deja, griausime, tačiau simbolių neturime tiek, kad galėtume juos patys išniekinti. Todėl svarbiausia dabar - #IšgelbėkimeVytį.