Taip, ne Rusijos, ne pabėgęs nuo vokiečių ar Lenkijos žydas. Tai buvo tikras jaunas ir gana talentingas Lietuvos žmogus. Istorikas Vidmantas Valiušaitis yra labai dailiai ir aiškiai surašęs, kad būtent A. Slavinas yra sukūręs ir įvykdęs genialią aferą, sužlugdžiusią sukilimą prieš sovietus Žemaitijoje ir ilgiems dešimtmečiams demoralizavusią LAF (Lietuvos aktyvistų frontą) kaip neva antisemitinę organizaciją.
Tai buvo 1941 m. kovo 19 dienos iš Kretingos platintas atsišaukimas „į pavergtus brolius ir seseris lietuvius“. Jį neva pasirašė LAF. Berlyne! Buvo skelbiama, kad netrukus prasidės karas, todėl visi turi būti pasiruošę. Buvo vienas baisus sakinys, žadantis, jei kuris sovietų kolaborantas bus nužudęs nors vieną žydą, tai jam bus atleista.
Pirma – laiškas negalėjo iš Berlyno ateiti per dvi dienas, nes būtent tada jau buvo pradėtas dauginti ir platinti. Antra – toks laiškas negalėjo praeiti jau tuomet Lietuvą okupavusių sovietų cenzūros. Trečia – LAF jokiu būdu nebūtų pasirašę „Berlynas“. Ketvirta – šis atsišaukimas plačiai pasaulyje išplatintas sovietų 1970-aisiais. Ir iš šio šaltinio paplito po visus Vakarus jau kaip faktas, o ne A. Slavino Afera.
Čia priminiau tik vieną Lietuvai siaubingą faktą. Yra ir daugiau.
A. Slavinas buvo kilęs iš pasiturinčios šeimos Kaune. 1934 metais jis įstojo į LKP (Lietuvos komunistų partiją) ir taip pat pradėjo studijas Kauno universitete. 1936 metais buvo suimtas už antivalstybinę veiklą, bet po mėnesio buvo paleistas ir, kaip Jonas Dainauskas, Lietuvos saugumo policijos kontržvalgybos valdininkas, pastebėjo, „vėl nuosavu automobiliu važinėjo Kauno gatvėmis“. Jo paleidimas buvo apipintas daugeliu įvairių istorijų. Buvo kalbama, kad būtent turtingi ir įtakingi Kauno žydai dėjo visas pastangas, kad jis būtų paleistas, nes tuo metu A. Slavinas galimai savo nusikalstamais veiksmais iš lietuvių atiminėjo turtą, taip jį perleisdamas žydų kilmės atstovams.
Kol Lietuvą okupavę rusai ir vokiečiai kare dar buvo sąjungininkai, A. Slavinas pasižymėjo kaip NKVD/NKGB kontržvalgybos Vokiečių skyriaus viršininkas. Lietuvos vokiečių repatriacija į Vokietiją 1941 metais suteikė žydui A. Slavinui auksinę progą patobulinti savo kontržvalgybinius gabumus. Buvo įsteigta speciali vokiečių-sovietų komisija, peržiūrėdavusi visų asmenų, norinčių repatrijuoti į Vokietiją, bylas.
Vienas iš vokiečių repatriacijos komisijos narių buvo Edgaras Klausas, A. Slavino užverbuotas. E. Klausas gerai pažinojo Peterį Kleistą – vyriausiąjį Ribbentropo ekspertą TSRS klausimais. Berlyne P. Kleistas palaikė asmeninį ryšį su Kaziu Škirpa. A. Slavinas gaudavo informaciją apie LAF‘o veiklą Berlyne per savo agentą iš P. Kleisto.
A. Slavino žinios apie K. Škirpos ir LAF‘o veiklą Berlyne sudarė jam progą surengti didžiulę provokacinę operaciją Žemaitijoje, kurią ir paminėjau. Ši afera padėjo demaskuoti galybę sukilimo dalyvių ir juos suimti.
Tarp suimtųjų buvo kapitonas Osvaldas Žadvydas, Kretingos apskrities šaulių pogrindžio vadas. Jis buvo suimtas gegužės 5 dieną ir kalintas Kaune. O. Žadvydas buvo vienas iš kalinių, laimingai išvengusių mirties per masines žudynes Červenėje.
Šis aferistiškas kovo 19 d. atsišaukimas yra naudojamas holokausto istoriografijoje kaip dokumentinis įrodymas, kad LAF’as buvo antisemitinis ir kad lietuviai buvo žydšaudžiai. A. Slavinas taip pat turėjo tiesioginius ryšius su Sicherheitsdientist (SD) – SS. Kitaip tariant, draugavo su tikraisiais Holokausto autoriais ir vykdytojais, kurie, beje, per A. Slaviną patvarkė ir Vilniaus LAF – naciai, kaip ir sovietai, Lietuvoje nepageidavo jokių valstybingumo ar patriotizmo užuomazgų.
Kionigsbergo SD centras tvarkė ryšius su Lietuva. Du svarbūs SD pareigūnai buvo iš Lietuvos. Vienas jų buvo Lietuvos vokietis Richardas Švaiceris. Prieš pirmąją okupaciją Švaiceris buvo J. Dainausko agentas Kulturverbando organizacijoje. Vėliau jis atsirado Vokietijoje ir tapo Štalekerio („Einsatzgruppe A“ viršininkas ir Ostlando saugumo policijos bei SD vadas) asmeniniu lietuvių kalbos vertėju. Antras SD pareigūnas buvo Pranas Burba. Prieš pirmąją okupaciją P. Burba buvo Lietuvos saugumo pareigūnas. Jo žinioje buvo slaptos komunistinės veiklos Lietuvoje sekimas. Vienas iš tų komunistų buvo Lietuvos žydas Aleksandras Slavinas. Per Švaicerį ir Burbą SD teikė Slavinui informaciją apie Vilniaus LAF‘o štabą.
1941 metų birželio 8 dieną generalinio štabo majoras Vytautas Bulvičius buvo NKVD suimtas. V. Bulvyčius buvo Vilniaus LAF‘o centro vadas, numatytas paskirti Laikinosios Lietuvos Vyriausybės krašto apsaugos ministru. Kartu su V. Bulvičiumi buvo suimta daug Lietuvos 29 Korpuso karininkų ir aktyvistų. Vilniaus LAF‘o centras buvo sunaikintas. Dabar mes žinome, kam už tai turime dėkoti.
Ankstyvą birželio 24 dienos rytą Vilniuje paskutinis sovietinis ešelonas, prikimštas 2600 kalinių, buvo pasiruošęs pradėti kelionę. Traukinį staiga užpuolė sukilėliai, sugebėję atkabinti 40 vagonų. Priekiniai vagonai su 600 kalinių išvažiavo iš Vilniaus. Tuose vagonuose buvo majoras V. Bulvičius ir visas Vilniaus LAF‘o štabas. Gruodžio 18 dieną Gorkio kalėjime Maskvoje V. Bulvičius ir kiti artimi LAF‘ui jo bendradarbiai buvo NKGB sušaudyti – „jų rankos buvo surakintos, o burnos užkimštos guminiais kamščiais.“
1945 metų gruodžio mėnesį A. Slavino grupė Vokietijoje anglų zonoje pagrobė generolą Petrą Kubiliūną, kuris NKGB sušaudytas 1946 metų rugpjūčio 22 dieną.