Remigijus Žemaitaitis. Ar politiniams judėjimams jau leidžiama tai, kas neleidžiama jaučiams?

Prieš daugiau kaip 2000 metų, dar gerokai iki Kristaus gimimo, romėnų dramaturgas Publijus Terencijus ištarė: „Quod licet Iovi, non licet bovi“ (Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui).

Ir ta frazė, ta net įrodymų nereikalaujanti aksioma sklando ore iki šiol. Jos neįveikia nei laikas, nei įvairiausios permainos ar reformos, nei evoliucija, nei revoliucijos, nuo pat tų seniausių laikų, kada auksaplaukiu jaučiu pasivertęs klastūnas Dzeusas (romėniškai – Jupiteris) pasigrobė finikiečių gražuolę Europą.

Tai, kas galima Jupiteriui, yra draudžiama jaučiui – šiandien skamba ir Lietuvoje. Tokią nuostatą toleruoja net įstatymai.

Turiu galvoje politinės konkurencijos ringą, politinės veiklos lauką, kur neva turėtų dominuoti lygios galimybės, demokratija ir vienodos žaidimo taisyklės.

Šiandien politinėje arenoje šventomis karvėmis arba tiksliau – šventais jaučiais, kuriuose dažnai slepiasi Jupiteriai, Dzeusai ir kitokio plauko „oligarchai“, tapo politiniai judėjimai.

Siekdami siaurų politinių tikslų, tokie lakūs, netvarūs, trumpalaikiai ir vienadieniai dariniai turi nemažai konkurencinių pranašumų prieš partijas.

Politiniai judėjimai, pavyzdžiui, per Savivaldybių tarybų rinkimus, gali pradėti savo rinkimines kampanijas prisidengę visuomeninių organizacijų statusu, o vėliau, likus keliems mėnesiams iki rinkimų, su ta pačia vėliava, tuo pačiu pavadinimu šokti į politinę areną. Rinkimų komitetai politinės kampanijos laikotarpiu dažnai dubliuoja visuomeninių organizacijų veiklą ir imasi politinės rinkiminės veiklos, nors tai neturėtų būti visuomeninių organizacijų užduotis, nes jos nėra politinės organizacijos ir oficialiai nėra orientuotos į rinkimus.

Visuomeniniai judėjimai, iki tapdami rinkimų komitetais, iki pasiversdami auksaplaukiais jaučiais, veikia visuomeninės organizacijos statusu ir neprivalo deklaruoti savo pajamų, neprivalo nurodyti paramos šaltinių, teikti viešų ataskaitų apie savo finansinius įsipareigojimus ar sąsajų su kitais juridiniais asmenimis. Įstatymai to nenumato. Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas politinių partijų atžvilgiu yra kur kas griežtesnis. Juridiniai asmenys partijų finansuoti negali.

Politinės partijos finansavimo šaltiniais gali būti tik pajamos iš politinės partijos nario mokesčių, biudžeto asignavimų, lėšų, gautų iš leidybos, spaudos ir atributikos platinimo, nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, politinių bei kultūrinių renginių organizavimo, Lietuvos gyventojų savanoriškai skiriamų 1 procento dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalies arba bankų paskolų ir palūkanų.

Be to, kaip rodo praktika, iš valstybės ar savivaldybių institucijų apmokami informaciniai pranešimai nėra traktuojami kaip rinkiminės kampanijos dalis. O valstybės institucijose ir savivaldybėse įsitaisę dzeusai ar jiems pavaldžios įstaigos bei įmonės naudojasi įvairiausiais informacijos sklaidos kanalais, skleidžia ne tik atlygintinus informacinius pranešimus, bet ir politinę reklamą.

Dar daugiau. Tokiuose judėjimuose, tokių auksaplaukių jaučių kailyje dažnai tūno vietiniai verslo magnatai. Kalbant Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais, „taip verslas praktiškai tampa politine jėga“. Koncernams nebereikia kurti dukterinių liberalų arba kišeninių žaliųjų valstiečių. Jie šiandien kuria judėjimus. Taip kur kas pigiau.

Demokratinės sistemos pamatu laikytos politinės partijos virto jaučiais, kurie aria, o politiniai judėjimai – jupiteriais, kurie gali daryti kas įsigeidžia. Ir bėda ta, kad Lietuvoje tokių jupiterių jau ne vienas ir ne du. Jų dešimtys. Praktiškai jau kiekvienas rajonas turi po savo politinį judėjimą.

Nelygios sąlygos politiniame lauke ne tik iškraipo sveiką konkurenciją, bet, kas dar blogiau, sukuria galimybes vykdyti „destruktyvią veiklą, galinčią destabilizuoti valstybės sąrangą ir demokratinę politinę sistemą“. Kalbant žymiosios VSD pažymos tonu: „kelia grėsmę nacionaliniam saugumui“.

Ką daryti? Būtina kuo skubiau suvienodinti sąlygas visiems politinės arenos žaidėjams, partijoms gražinti galimybę legaliai, oficialiai ir skaidriai naudotis juridinių rėmėjų lėšomis, o judėjimus aiškiau, skaidriau ir akyliau reglamentuoti. Grėsmių ir rizikų mūsų trapiai demokratijai tokiu būdu tik sumažės, o tikroms vertybėms atsiras daugiau galimybių bei erdvės.