Remigijus Žemaitaitis. Dalybos tarp Vilniaus ir Kauno bokštų

Privačios jachtos, privatūs lėktuvai, o dabar, panašu, kad atsiras ir privačios ministerijos. Jau labai greitai. Tai, kaip sako žemės ūkio ministras Giedrius Surplys, bus XXI amžiaus ministerijos ir jos įsikurs Kaune. Oplia. Tai bent. Matėme pastaruoju metu daug visokių ir reformų, ir permainų, ir naujovių, bet tokios reformos dar nebuvo. Labai įdomu. Pasigilinkime, kas tai?

Užuominos apie prekybą ministerijomis ir tam tikrus mainus jau sklandė nuo pat „valstiečių“ kadencijos pradžios. Tačiau abejones šiuo klausimu man kiek išsklaidė 2017 metų balandžio mėnesį LR Seime vykę balsavimai dėl Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų perkėlimo į Kauną.

Tuomet Seimas siūlymą Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijas perkelti į Kauną atmetė, o prieš tokį projektą balsavo net ir patys „valstiečiai“.

Už projektą, kad nuo 2019 metų Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų pagrindinės būstinės dirbtų Kaune, po pateikimo balsavo 28 Seimo nariai, prieš buvo 21 parlamentaras ir 27 susilaikė. Už projektą balsavo konservatoriai ir dalis liberalų, o tuo metu visos kitos frakcijos daugiausia buvo prieš ir susilaikė, tarp jų ir „valstiečiai“, išskyrus tik vieną projektą parėmusį atstovą.

Apie galimybės analizę perkelti dvi ministerijas į Kauną buvo kalbama „valstiečių“ ir socialdemokratų Vyriausybės programoje, tačiau jau nebeužsimenama Vyriausybės programos įgyvendinimo plane.

Po tokio balsavimo Seime prieš dvejus metus premjeras Saulius Skvernelis aiškino, kad ministerijų kraustymas arba kilnojimas turi būti kompleksinis ir vertinamas viso viešojo sektoriaus pertvarkos kontekste. „Nes yra planas konsoliduoti visus pastatus į vieną vietą, ir tada mes kompleksiškai planuojame išspręsti“, – apie planuojamą ministerijų miestelį ir visų ministerijų sukėlimą į vieną vietą tuomet kalbėjo S. Skvernelis. Tik tada jis nepatikslino, ar toks ministerijų miestelis būtų Vilniuje ar Kaune, ar kuriame nors kitame Lietuvos mieste.

Na, aš suprantu, kad siūlymas Seime 2017 metais buvo parengtas ne „valstiečių“, bet konservatorių ir tai buvo konservatorių mėginimas perkelti ministerijas svetimomis rankomis. Tai buvo tarsi provokacija, bet turėjo ir aiškų tikslą. Juk dar konservatoriaus Kazimiero Starkevičiaus ministeriavimo laikais buvo šis planas, tik jis neįvyko, nes 2009 metais tarptautiniai ekspertai aiškiai pasakė, kad ministerijų kėlimo į Kauną galimybė yra rizikinga ir vargiai atsiperkanti.

Ir štai po tokių peripetijų naujasis žemės ūkio ministras, kuris apie žemės ūkį žino tik iš grožinės literatūros, staiga paskelbė, kad atsirado politinė valia, politinis sprendimas iš kažkieno neaiškios apvaizdos, o gal iš Saturno perkelti Žemės ūkio ministeriją iš sostinės Vilniaus į laikinąją sostinę Kauną. Toliau nuo rytinių Lietuvos sienų.

Premjeras davė suprasti, kad vietoj dviejų paliekamų institucijų jis prie Žemės ūkio ministerijos pridės dar Aplinkos ministeriją. Tai yra, kaip kompensaciją – ministeriją be galvos, kurios perkėlimui priešinosi buvęs ministras Kęstutis Navickas ir kuris, matyt, tik dėl to ir neteko savo posto.

Remigijus Žemaitaitis

Keista politinė valia. Juk tokios politinės valios nematėme nei Seimo balsavimuose 2017 metų balandį, nei Seimui balsuojant už Vyriausybės programą, kurioje nėra kalbama apie ministerijų perkėlimą, o tik užsimenama apie perkėlimo galimybių analizę.

„Kas tokį politinį sprendimą priėmė“, – klausiu. Juk Vyriausybės priemonių plane tai nenumatyta, Seime patvirtintoje vyriausybės programoje nekalbama apie perkėlimą, o tik apie analizę (235 str.). Be to, patys „valstiečiai“ prieš dvejus metus balsavo prieš kraustynes. Kas ponui G. Surpliui tokį politinį sprendimą pakuždėjo ir kas tai per ponas ar grupuotė, kuri Lietuvoje gali sau leisti formuluoti politinius sprendimus atskiriems ministrams?

Kaži ar tik ne tos jėgos, kurios slepiasi už Kauno bokštų?

Labai keistai praeitą savaitę pasirodė ir Vyriausybės posėdyje vykę manevrai, kai žemės ūkio ministras į ministrų kabinetą atsinešė planą perkelti į Kauną tris institucijas, Žemės ūkio ministeriją ir dvi jai pavaldžias įstaigas. Tačiau pabūgęs gausių profsąjungų spaudimo, premjeras pasirinko tarpinį, nuosaikesnį variantą. Jis pasiūlė ministrų kabinetui ir priėmė sprendimą kelti į Kauną kol kas tik vieną instituciją vietoj trijų. „O ką aš pasakysiu Matijošaičiui“, – atrodo spindėjo nevilties klausimas žemės ūkio ministro nustebusiose akyse. Na, ir premjeras davė suprasti, kad vietoj dviejų paliekamų institucijų jis prie Žemės ūkio ministerijos pridės dar Aplinkos ministeriją. Tai yra, kaip kompensaciją – ministeriją be galvos, kurios perkėlimui priešinosi buvęs ministras Kęstutis Navickas ir kuris, matyt, tik dėl to ir neteko savo posto.

Na, jei jau taip dalintis, tai, manau, teisinga būtų Kaunui pridėti ir „Verygos ministeriją“. Juk, vadovaujantis tokia logika, jei Kaune yra Aleksandro Stulginskio universitetas, kurio absolventai galėtų tiesiai keliauti dirbti į ŽŪM‘ą, tai ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto absolventams būsų patogiau Sveikatos ministeriją turėti greta. Kai kas būtų tikrai užganėdintas.

Apmaudžiausia šioje istorijoje yra tai, kad visų šių politinių sprendimų ir galimai oligarchinių politinių užsakymų našta gula ant paprastų, eilinių žmonių pečių. Gula ant tų įstaigų darbuotojų, eilinių tarnautojų. O visa tai daroma tų pačių žmonių sąskaita ir jų į valstybės biudžetą suneštais pinigais.