Remigijus Žemaitaitis. Kas ir ką vynioja į vatą?

Audra socialiniuose tinkluose trunka savaitę. Panašiai tiek užtruko Seimo pirmininko paskelbtos penktosios kolonos paieškos Seime. Gana gėdinga „vatnikų“ medžioklė skubiai suvyniota į vatą. O gal tai buvo dūmų uždanga visuomenės dėmesiui nukreipti nuo svarbių dalykų? Tikriausiai užtektų mažiau viską vynioti į vatą ir, pavyzdžiui, imtis KGB bendradarbių sąrašų paviešinimo.

Taip, kartoju, kad aš ir mano bendražygiai esame vieningai už sankcijas okupantams ir agresoriams. Tai faktas, kuris yra labai smarkiai suvyniotas į vatą. O ta vata – užsienio politikos nebuvimas Lietuvoje. Dėl to mūsų sankcijos atsisuka prieš mus – nes kaimynai taiko visai kitas sankcijas. Mūsų sankcijos apeinamos pas mūsų kaimynes sąjungininkes, o mums iš to lieka tik nuostoliai ir tušti garsiai skambantys puodai.

Pafantazuokime, bet turiu įtarima, jog ši fantazija turi labai didelę tikimybę tapti realybę. Po poros mėnesių taika Ukrainoje užtvirtinama ir JAV paprašo atnaujinti trąšų vežimą per Lietuvos uostą. Ką darysime ir kuriuos tuo metu mes vadinsime „vatnikais“? O gal pasipriešinsime ir neatnaujinsime?

Gal tik laiko, o ne dabar deklaruojamų vertybių klausimas, kada Lietuvoje gerai žinomi prekės ženklai, fondai ir bankai, stos prie žemo starto linijos ir mesis į Rusijos rublių rinką? Beje, tokias prognozes užsienio spauda jau skelbia. Pas mus to daryti negalima – per smarkiai suvyniota į vatą ir dar apšauks antivalstybininku.

Konservatoriai už tokius kalbėjimus jau organizuoja atsakomybę partijų lyderiams – gal net sudarys kokią influencerių komisiją, kuri profesionaliai atpažins ir pripažins minėtus sakinius antivalstybine retorika. Tuomet – sudie partijos finansavimui! Įdomu, kur taiko toks siūlymas?

Čia gaunasi įdomi Štirlico anekdotinė situacija – gaudant kitus kaip nors netyčia šioje antivalstybininkų medžioklėje neužsirauti ant savęs. Keista, kad toks siūlymas ateina iš konservatorių partijos – 2007 metais balandžio mėnesį Lietuvos Respublikos Seimas konservatorių partiją pripažino turinčia ryšių su teroristinėmis organizacijomis. Puiku, turbūt teks pritarti tokiam jų siūlymui.

O gal geriau išvyniokime iš vatos ir į dienos šviesą ištraukime KGB bendradarbių sąrašus? Juk tuo turėtų būti suinteresuoti visi. Ypač konservatoriai, nes jų gretose neseniai aptiktas vienas aktyviai veikęs Rusijos agentas? Nereikėtų nieko gaudyti už liežuvio dėl netinkamos retorikos.

Taip, aš irgi kartais prisišneku. Kam nepasitaiko. Gal dėl to ir suprantu prezidentą, kuris teigia neįžvelgiantis besiformuojančios penktosios kolonos Seime, bet pradeda įžvelgti Seimo pirmininko trumparegystę. Dar visai neseniai prezidentas norėjo nematyti manęs ir „Nemuno aušros“ valdančiojoje koalicijoje. Ir išvis – visai manęs nematyti. Tačiau dabar jau mato „galimybes dirbti puikiausiai su šia valdančiąja koalicija“. Na, gal tai ir ne atsiprašymas, tačiau man tinka – nenoriu, kad mano šalies prezidentas viešai atsiprašinėtų – tebūnie minkšta retorika, bet be vatos.

Jau ne paslaptis, kad ir Seimo pirmininko žaidimas su galimai slapta medžiaga taip pat yra gerokai pavyniotas į vatą. Vietomis kiek primena Chucko Norriso filmus – perspėjo, kad dėl riboto naudojimo slaptos medžiagos viešinimą visi gaus per nagus! Viskas užrašyta į brošiūras ir visiems išdalinta. Tokia – slapta reklaminė padalomoji medžiaga. Tik Europos reindžeriui Kubiliui niekas to nepasakė – jis viską išpasakojo, tačiau negirdėjau, kad Seimo pirmininkas nors puse lūpų būtų jam priekaištavęs.

O štai Lietuvos liberalų liberalumas yra išvis iš cukraus vatos – ištirpsta, vos tik Žemaitaitis pasiūlo kažką iš jų repertuaro. Laisvos rinkos garanto partija staiga ima mėtyti klaidas ir sugenda – pasisako prieš didesnius atsiskaitymus grynaisiais. Rėkia – šešėlis! Mielieji, dešimt tūkstančių šiandien yra pora labai gerų lietuviškų ir pusantros vokiškos algos. Už tokius pinigus gali parduoti pusėtinas naudotas akėčias arba gerokai padrožtą džipą. Šešėlis jau seniai slepiasi kriptovaliutoje, o grynieji – tik papildomas saugumo garantas neramiais laikais. Ukrainos pavyzdys – to liudininkas.

Šiandien – kaip ir prieš savaitę – vėl sakau, kad bet koks rūkas išsisklaidys per savaitę kitą. Tačiau bus kitas. Turime nepasiklysti ir neklaidinti kitų. Turime suprasti, kad yra svarbu mums, Lietuvai. Gal tuomet pavyks sukurti tokią šalies gynyba, kuri mus gintų, o ne tik kažkam neštų pinigus? Gal turėsime tokį nekilnojamojo turto mokestį, kuris nesikėsins į mūsų galimybę gyventi savo namuose? Gal galėsime pasakyti, ką galvojame – pavyzdžiui, jaunas muzikantas nebus apšauktas už tai, kad nenori rankoje laikyti šautuvo? Visi turime teisę klysti, persigalvoti ir nevynioti į baimės vatą savo minčių.