Remigijus Žemaitaitis. Kas vertingiau – oro pilys ar realūs darbai?

Prasidėjus rinkiminei agitacijai kandidatai ima žongliruoti savo idėjomis ir išmone. Staiga „paūmėjęs“ kūrybiškumas net virsta per kraštus. Toks nesuvaldomas noras nustebinti, įtikti, patikti, sužavėti, priblokšti. O kaip kitaip? Juk sostinės rinkėjas išrankiausias. Ypač jei esi kilęs iš provincijos ir tavo šaknys, kaip sakoma, provincijoje.

Pasigirsta komentarų, ko jūs provincialai lendate į tą sostinę. Ir tai girdžiu iš tų pačių, kurie į Vilnių atvyko studijuoti ir čia pasiliko. Man toks rūšiavimas pagal kilmę, pagal šaknis primena gūdžius viduramžius.

Juk pažiūrėkime. Iš šešiolikos kandidatų į Vilniaus merus tik du yra gimę Vilniuje. Ir tie patys atvykusių iš provincijos šeimose. O iš realiausiais pretendentais įvardijamų kandidatų nė vieno nėra bent jau pirmos kartos vilniečio: Tauragė, Kaunas, Jonava, Panevėžys, Urdoma, Maišiagala – kandidatų biografijose vardijamos gimimo vietos.

Atėnų demokratijos principai, kai balsuoti ir kandidatuoti teisę turėjo tik kelintos kartos atėniečiai, jau praeitis. Ir, manau, kad tai visiškai nebereikšmingas aspektas. Kur kas svarbiau dalykinės kandidatų savybės.

Manęs pastaruoju metu dažnai klausia, o ką jus esate nuveikęs Vilniui ir vilniečiams? Ką konkretaus?

Nebursiu iš kavos tirščių, nekalbėsiu aukštomis materijomis, bet priminsiu konkrečiais pavyzdžiais, ką „tvarkiečiai“ yra nuveikę Vilniuje, kokius darbus, kokius projektus įgyvendinę.

2007–2009 metais dirbau Vilniaus „tvarkiečių“ komandoje kaip mero patarėjas, tad apie tą laikotarpį tikrai išmanau ne iš nuogirdų, bet iš savo asmeninės patirties.

Štai kad ir „Vilniečio kortelė“, kuria naudojamės daugelis, kuria elektroniniu būdu galime atsiskaityti už viešojo transporto ar kitas paslaugas sostinėje. Ir jei paklausiu ar pamenate kada atsirado elektroninis Vilniaus bilietas, retas kuris atsakys. Elektroninį bilietą Vilniaus viešajame transporte įdiegėme 2007 metais. Prisiminkime „žaliuosius koridorius“, baigtą pietinį Vilniaus aplinkkelį ir pradėtą statyti Vakarinį aplinkkelį, Geležinio Vilko gatvės tęsinį iki Molėtų plento, Ukmergės g.–Ateities g.–Laisvės prospekto jungtį su viaduku, tiltą per geležinkelį oro uosto link, atnaujintą Gedimino prospektą, atidarytą modernizuotą Rotušės aikštę ir daugelį kitų infrastruktūros projektų, kurių vaisiais, rezultatais naudojamės vos ne kasdien ir jau primiršome kaip vienas ar kitas transporto mazgas atrodė iki 2007–2009 metų periodo.

Iš šešiolikos kandidatų į Vilniaus merus tik du yra gimę Vilniuje. Ir tie patys atvykusių iš provincijos šeimose. O iš realiausiais pretendentais įvardijamų kandidatų nė vieno nėra bent jau pirmos kartos vilniečio.

Remigijus Žemaitaitis

2007 metais buvo priimtas ir Vilniaus miesto savivaldybės bendrasis planas, kurio rengime aktyviai dalyvavau. Bendrajame plane buvo numatyti žinių ekonomikos branduoliai, pramoninės zonos ir visos kitos esminės miesto plėtros perspektyvos bei teritorijos. Tuomet buvo pradėti remontuoti daugiabučių kiemai, po 200 kiemų kasmet. Prie mokyklų pastatytos ir atidarytos daugiafunkciniai sporto aikštynai.

2008 m. spalį buvo atidarytas pirmasis Nepriklausomybės laikais pastatytas naujas vaikų lopšelis-darželis „Pilaitukas“, pastatytas socialinis būstas tremtiniams.

Tuo metu prie Baltojo tilto „išrovėme“ palmes ir ten įrengėme sporto aikštyną su tinklinio aikštelėmis.

O kada buvo pradėta dabar taip liaupsinama ir prezidentų, premjerų ministrų pamėgta pavasarinė šiukšlių rinkimo akcija „Darom“? 2008 metais mes savivaldybėje įsteigėme akcijos „Darom 2008“ štabą, palaikėme jaunimo iniciatyvą, padėjome išspręsti organizacines akcijos procedūras, šiukšlių surinkimo vietas, išvežimo taškus, net pirštines ir maišus.

Mes Vilniuje pradėjome kurti ir atidarinėti ūkininkų turgelius. Pirmasis buvo atidarytas lygiai prieš dešimt metų, 2009 metų sausį Lazdynuose, Erfurto gatvėje, o jau po kelių dienų ir Pilaitėje prie seniūnijos ir taip toliau, per visą Vilnių. Pamenu, kaip oponentai pradžioje šaipėsi iš šios iniciatyvos, bet žmonių eilės prie sveikų, natūralių, kaimiškų produktų buvo pats geriausias ir pats tikriausias mūsų iniciatyvos įvertinimas.

Aišku, labiausiai visiems įstrigo vis nesibaigianti „tvarkiečių“ kova su taip vadinamaisiais rubikonais, kuomet apgaule iš vilniečių buvo išvilioti pinigai, didžiulės permokos už būstų šildymą. Privatininkams išnuomoti Vilniaus šilumos tinklai buvo neteisėto pasipelnymo šaltinis. Tai pripažino Lietuvos teismai. O dabar procesas yra persikėlęs į Stokholmo arbitražą. Ir tik nuo to, kas taps naujuoju Vilniaus meru bei valdančiąją dauguma priklauso ar ta byla bus tęsiama ar tyliai numarinta.