Viskas iš esmės apsiverčia aukštyn kojomis, kai paaiškėja, jog absoliuti liūto dalis kovai su virusu skirtų viešinimo pinigų susikoncentruoja vos keliose rankose, kurios dar ir tarpusavyje pinasi.
Pastarosiomis dienomis akį patraukė žurnalistinis tyrimas apie „žurnalizmą“: kiek iš tiesų kainavo nemokama akcija „Petys už laisvę“? Tyrimas didžiulis ir išsamus. Genialu – petys jau paruoštas skiepui? Kartu su „čipais“ suleidžiama ir šiek tiek pseudolaisvės eliksyro.
Ir medicina, ir politika – viskas puikiai suderinta. O gal prie laisvės dar įmaišykime šiek tiek visai nebemadingo teisingumo? Bala nematė, blogiau nebus.
Nemokama? Nepasigirdo. Buvęs žurnalistas Edmundas Jakilaitis taip ir pasakė – neva, geriems žmonėms iš gerų ministerijų negaila, imkit tą „peties už laisvę“ idėją ir naudokit, nereikia net autorinių teisių.
Paaiškėjo, kad tas „nemokamas“ reikalas nusiurbė didžiąją dalį visam kovos su virusu viešinimui skirtų pinigų. Gal ir gerai, kad šis žurnalistas yra „buvęs“. O buvusiu visuomenininku turbūt jo nepavadinsi – panašu, kad niekada juo ir nebuvo.
Paskaičiuokim, draugai kurmiai. Tiksliau padėkime ant stalo galutinius skaičius, kuriuos iškasė žurnalistai, o ne „žurnalistai“. Sėkmė ar sutapimas, kad SAM kuruojamas Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas beveik 82 procentus visų lėšų skyrė savo nuolatiniams numylėtiniams? Žinoma, konkurso būdu. Todėl, kurmiai, neabejokite sėkme ir toliau kniskitės savo daržuose!
Jei tiksliau, iš 755 tūkst. eurų net 615 tūkst. teko UAB „Gravitas Partners“, UAB „Santarvės laikraštis“, UAB „Komunikacijos amatininkai“, o pastaraisiais metais – ir UAB „Media Bitės“.
Tuomet paaiškėja, kad viską galima susiaurinti kone iki vieno šaulių Pelėdų būrio, kuriame rasime ir Jakilaičio pavardę – to paties, kur čia viską už dyką davė.
O kur dar su konkursų laimėtojais įvairiai susiję ir nenusišalinę Fondo nariai? Plius tendencija į sėkmę – nevienkartinė, o kasmetinė, tradicinė. Akivaizdu, kad tokios injekcijos išvardintoms kontoroms kai kam – savaime suprantamos įplaukos.
Galima pamanyti, kad tokiu būdu santūriai yra paduodama parama vargšei žiniasklaidai, kuri neva gaišta dėl atimtos alkoreklamos, aukojasi dėl bendro gėrio. Nieko panašaus. Didžioji žiniasklaida nėra socialiai remtina elgeta.
Tfu, kodėl mes juos vis dar įvardijame kaip žiniasklaidą?
O aš manau, kad tai yra tik dar vienas iš būdų susimokėti sau palankiems įvaizdžio kūrėjams. Jei visai tiksliai – kyšio avansas žiniasklaida save vadinančioms verslo sistemoms. Likusi dalis bus išmokėta per kitus rinkimus.
Kas nutinka, kai įvaizdžio magnatai remiami tokiais kyšiais? Valdantieji užsitvirtina ilgalaikę ar gal net amžiną vienvaldystę – na, gal tik galvas pakeičia. O labiausiai pralaimi žmonės, visuomenė, rinkėjai – vietoje informacijos gavę prabangų lankstinuką. Vietoje nuomonės – teisybės iliuziją. Vietoje sąmoningumo – baimę abejoti.
O tada mes stebimės – iš kur tie nukvakę „maršai“, kodėl pseudoteorijos ir pseudožiniasklaida marioms žmonių kelia didesnį pasitikėjimą už profesionalių žurnalistų komandas? Ir kodėl dabar išrinktieji politikai, jei būtų renkami tiesiogiai, nei į Seimą, nei į merus nepraeitų. Ateis laikas – pamatysim.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.