Remigijus Žemaitaitis. Politiniai dariniai tapo šventomis karvėmis

Dar gerokai iki Kristaus gimimo, romėnų dramaturgas Publijus Terencijus ištarė: „Quod licet Iovi, non licet bovi“ (Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui). Ir ta frazė, ta net įrodymų nereikalaujanti aksioma, sklando ore iki šiol. Jos neįveikia nei laikas, nei įvairiausios permainos ar reformos, nei evoliucija, nei revoliucijos, nuo pat tų seniausių laikų, kada auksaplaukiu jaučiu pasivertęs klastūnas Dzeusas (romėniškai – Jupiteris) pasigrobė finikiečių gražuolę Europą.

Tai, kas galima Jupiteriui, yra neleidžiama jaučiui – šiandien skamba ir Lietuvoje. Tokią nuostatą toleruoja net įstatymai. Turiu galvoje politinės konkurencijos ringą, politinės veiklos lauką, kur neva turėtų dominuoti lygios galimybės, demokratija ir vienodos žaidimo taisyklės.

Tačiau šiandienos politinėje arenoje šventomis karvėmis arba tiksliau – šventais jaučiais, kuriuose dažnai slepiasi Jupiteriai, Dzeusai ir kitokio plauko „oligarchai“, tapo politiniai judėjimai. Puikus to pavyzdys Remigijaus Šimašiau darinys, kurį jau ir dabar žmonės viešai vadina „Maximos projektu“.

Siekdami siaurų politinių tikslų tokie lakūs, netvarūs, trumpalaikiai ir vienadieniai dariniai turi nemažai konkurencinių pranašumų prieš partijas. Tą rodo ir reali situacija, kuomet prieš ateinančius savivaldos rinkimus visuomeninių judėjimų ir komitetų skaičius perkopė 200.

Politiniai judėjimai, pavyzdžiui, per Savivaldybių tarybų rinkimus gali pradėti savo rinkimines kampanijas prisidengę visuomeninių organizacijų statusu, o vėliau, likus keliems mėnesiams iki rinkimų, su ta pačia vėliava, tuo pačiu pavadinimu šokti į politinę areną.

Rinkimų komitetai politinės kampanijos laikotarpiu dažnai dubliuoja visuomeninių organizacijų veiklą ir imasi politinės rinkiminės veiklos, nors tai neturėtų būti visuomeninių organizacijų užduotis, nes jos nėra politinės organizacijos ir oficialiai nėra orientuotos į rinkimus.

Visuomeniniai judėjimai, iki tapdami rinkimų komitetais, iki pasiversdami auksaplaukiais jaučiais, veikia visuomeninės organizacijos statusu ir neprivalo deklaruoti savo pajamų, neprivalo nurodyti paramos šaltinių, teikti viešų ataskaitų apie savo finansinius įsipareigojimus ar sąsajų su kitais juridiniais asmenimis. Įstatymai to nenumato. Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymas politinių partijų atžvilgiu čia yra kur kas griežtesnis. Juridiniai asmenys partijų finansuoti negali.

Politinės partijos finansavimo šaltiniais gali būti tik pajamos iš politinės partijos nario mokesčių, biudžeto asignavimų, lėšų gautų iš leidybos, spaudos ir atributikos platinimo, nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, politinių bei kultūrinių renginių organizavimo, Lietuvos gyventojų savanoriškai skiriamų 1 procento dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalies arba bankų paskolų ir palūkanų.

Kaip rodo praktika, iš valstybės ar savivaldybių institucijų apmokami informaciniai pranešimai nėra traktuojami, kaip rinkiminės kampanijos dalis. O valstybės institucijose ir savivaldybėse įsitaisę Dzeusai, ar jiems pavaldžios įstaigose bei įmonės naudojasi įvairiausiais informacijos sklaidos kanalais, skleidžia ne tik atlygintinus informacinius pranešimus, bet ir politinę reklamą.

Dar daugiau. Tokiuose judėjimuose, tokių auksaplaukių jaučių kailyje dažnai tūno vietiniai verslo magnatai. Kalbant Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais, „taip verslas praktiškai tampa politine jėga“. Koncernams nebereikia kurti dukterinių liberalų. Jie šiandien kuria judėjimus. Taip kur kas pigiau, o ir rizika mažesnė.

Demokratinės sistemos pamatu laikytos politinės partijos virto jaučiais, kurie aria, o politiniai judėjimai – Jupiteriais, kurie gali daryti ką įsigeidžia. Ir bėda ta, kad Lietuvoje tokių Jupiterių jau ne vienas ir ne du. Jų šimtai. Praktiškai jau kiekvienas rajonas turi po savo politinį judėjimą. Žmonių pritraukimas į juos taip pat tampa parodija. Štai jau mano minėtas R. Šimašius į savo įkurtą komitetą kviečia tiesiog feisbuke platindamas anketas. Tai reiškia, kad į komitetą bus įtraukiami asmenys, kurių meras net akyse nėra matęs.

Natūraliai kyla klausimai, kas prisiims atsakomybę už priimamus darinio sprendimus ir kokia bus valdymo kokybė? Ar nepasikartos situacija, kuomet R. Šimašius atsiribojo nuo Eligijaus Masiulio, sakydamas, kad jo nepažįsta? Juk „facebookiniai“ komiteto dalyviai nebus užgrūdinti politiniame gyvenime ir tikrai gali pridaryti žalos savo sprendimais. Negi vėl bus bandoma prisidengti fraze „aš jų nepažįstu“?

Visi nauji „šaukliai“, kuriantys pseudo politinius darinius, siekia skaldyti Lietuvos partinę sistemą ir ardyti partijas. Tačiau kas, jei ne partijos, neš politinę atsakomybę už priimtus sprendimus? Ar trumpalaikiai, vienadieniai, tik vieniems ar kitiems rinkimams sukurti judėjimai drįs prisiimti atsakomybę? Labai tuo abejoju.

Nelygios sąlygos politiniame lauke ne tik iškraipo sveiką konkurenciją, bet, kas dar blogiau, sukuria galimybes vykdyti „destruktyvią veiklą, galinčią destabilizuoti valstybės sąrangą ir demokratinę politinę sistemą“. Kalbant seniau nuskambėjusios VSD pažymos tonu: „kelia grėsmę nacionaliniam saugumui“.

Ką daryti? Mano galva, būtina suvienodinti sąlygas visiems politinės arenos žaidėjams, partijoms gražinti galimybę legaliai, oficialiai ir skaidriai naudotis juridinių rėmėjų lėšomis, o judėjimus ir komitetus aiškiau, skaidriau ir akyliau reglamentuoti. Grėsmių mūsų trapiai demokratijai dėl to sumažės, o tikroms vertybėms atsiras daugiau galimybių bei erdvės.