Remigijus Žemaitaitis. Renovacija kitaip: gyventojų sugrįžimas į atnaujintų daugiabučių kvartalus

Būsto energijos taupymo agentūra (BETA) džiugiai skelbia, kad Vilnius yra renovacijos lyderis Lietuvoje. Vilniuje jau įgyvendinti net 174 renovacijos projektai. Pala, pala, o tai yra daug ar mažai? 174 renovuoti daugiabučiai Vilniuje per šešerius metus? Bet juk tai yra vos 2,9 proc. visų Vilniaus miesto senųjų daugiabučių.

Tokiais tempais vykdant maždaug 6000 senų daugiabučių modernizavimą sostinėje renovacija užtruks net iki 2200-ųjų metų. Kaip sakoma, jau ir Yuval Harari išpranašauti „Homo Deus“ laikai bus praėję. Tuomet jau tos renovacijos, matyt, niekam nebereikės. Kam taip ilgai tempti gumą, jei senų daugiabučių renovaciją galima padaryti daug greičiau, pritaikius racionalesnį, ūkiškesnį modelį – ant renovuojamų namų įrengti naujus, šiuolaikiškus būstus ir į šį procesą įtraukti NT vystytojus-plėtotojus.

Yra nemažai gerosios praktikos pavyzdžių, kai postsovietinės erdvės šalyse ant taip vadinamų „chruščiovkių“ stogų, jas modernizuojant, buvo pristatomi papildomi aukštai su šlaitiniais stogais. Toks senos „chruščiovkės“ modernizavimas ir pastatytas naujas gyvenamasis plotas leido gyventojams sukaupti papildomai lėšų namo renovacijai.

Modernizuojant senus daugiabučius gali būti projektuojami antstatai, ant stogo sumontuojami papildomi aukštai, kuriuose įrengiami nauji būstai. Tokiu būdu atsiradęs naujas naudingas plotas gali būti racionaliai panaudojamas senojo daugiabučio gyventojų reikmėms arba gali būti parduotas, o gautos lėšos panaudotos viso pastato modernizavimo kaštų kompensavimui.

Daugelis daugiabučių gyventojų tvirtina, kad papildomo naudingo ploto statymas yra labai patrauklus, jei tik tai leidžia sumažinti namo modernizacijos kaštus ir gyventojų išlaidas pastato remontui. Be to, kas labai svarbu ir patrauklu gyventojams, padidėja jų būsto vertė. Tokių renovacijos pavyzdžių turime ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Vilniuje, Konstitucijos prospekte penkiaaukštis Vilniaus kooperacijos kolegijos bendrabutis po modernizacijos virto aštuonių aukštų namu su atskira laiptine į antstatą. Arba Nidoje, Taikos gatvėje raudonplyčiai daugiabučiai prie Evangelikų liuteronų bažnyčios buvo modernizuoti įrengiant ant jų šlaitinius stogus su naujais butais.

Žinoma, visuomet atsiranda skeptikų, kurie sako, kad ir taip daugiabučių kiemuose trūksta vietos automobiliams statyti ir pan. Todėl tokius renovacijos projektus su naujo gyvenamojo ploto įrengimu reiktų rengti kompleksiškai, kartu sprendžiant ir papildomo parkavimo klausimą ir laiptinių ar liftų įrengimą, gerbūvio ir aplinkos sutvarkymą.

Statybos inžinieriai, VGTU mokslininkai yra tyrinėję galimybes užstatyti papildomus aukštus ant senų daugiabučių Lietuvoje. Jie pripažįsta, kad tai yra tikrai prasminga. Mūsų klimatinėmis sąlygomis šlaitinių stogų naudojimo priežiūra yra paprastesnė. Tai ypač patrauklu 5-aukščiams namams, nes didinant jų aukštį, kitais atvejais būtina įrengti liftą norint patekti į naujus butus.

Galimi ir tokie variantai, kai, pavyzdžiui, namo gyventojai, perleisdami stogą palėpei arba naujam aukštui ar aukštams įrengti atsiradusiam investuotojui, ženkliai sumažina namo modernizavimo išlaidas arba visiškai jų neturi. Suprantama, kad tai realu namams, esantiems didmiesčių prestižiniuose rajonuose. Mokslininkai pastebi, kad vykdant daugiabučio modernizaciją ir pristatant papildomą aukštą arba įrengiant šlaitinį stogą su gyvenama palėpe reikėtų įvertinti pastato laikančiųjų konstrukcijų techninę būklę. Patyręs specialistas tai gali padaryti net vizualiai. Papildomai būtina detaliai patikrinti denginį. Be to, priklausomai nuo vietovės, kurioje yra pastatas, būtina įvertinti namo ir rajono inžinerinių sistemų tipus bei jų galingumus. Aišku, ir infrastruktūrą, inžineriją bei kitus dalykus.

Apie sovietmečiu statytų daugiabučių kvartalų renovaciją tarp profesionalų buvo daug diskutuojama dar iki jos pradžios prieš maždaug 7-8 metus. Daugiausia diskutuota apie šildymo sąnaudas, šilumos kainas ir būstų energinį efektyvinimą. Tačiau tai yra tik nedidelė dalis renovacijos esmės ir turinio.

Mano nuomone, labai svarbus yra senų gyvenamųjų kvartalų patrauklumo, jaunų žmonių grąžinimo atgal į šiuos kvartalus, būstų perplanavimo, saugesnės, sveikesnės, komfortiškesnės ir estetiškesnės gyvenamosios aplinkos sukūrimo klausimas. Analizuojant dabar veikiantį renovacijos modelį atrodo, kad apie tai kol kas nepagalvojama.

Gal dėl to, šiuo metu Vilniuje maždaug trečdalį visų naujų būstų sudaro individualūs gyvenamieji namai. Daugiausiai tai yra sostinės priemiesčiai ar į gyvenamųjų namų kvartalus pavirtę kolektyviniai sodai. Į tokius būstus daugiausiai ir kraustosi jaunos šeimos.

Daugeliui vilniečių, pakeliavusių po Europos miestus, sovietiniai kvartalai yra slegiantys, atstumiantys nepatrauklūs ir retas kuris gali būti juo patenkintas ar norėtų jame įsikurti ilgesniam laikui. Tą akivaizdžiai patvirtina šiuos kvartalus palikusios jaunos šeimos. Tipinis sovietinis būstas yra nepatogus, suplanuotas neracionaliai ir nepatraukliai.

Tenka pripažinti, kad sovietmečiu statytų daugiabučių rajonus jau paliko dabartinė aktyvioji karta – trisdešimtmečiai ir keturiasdešimtmečiai, kurie šiuose rajonuose užaugo, bet taip ir nerado čia savo vietos. Jiems buvo nepriimtini pereinami kiemai, nuolat užkištos automobilių stovėjimo aikštelės, nesaugios vaikų žaidimo aikštelės, neprižiūrima aplinka.

Šiandien nusidėvėjusį ir prastai suplanuotą būstą renkasi tik žemesnes pajamas turintis jaunimas – pagyventi metus, ar dvejus, kol dar nesukurta šeima. Rekomenduoti renovaciją tokiems trumpalaikiams gyventojams, mano galva, yra beprasmiška. Jie nesieja savo ateities su šiuo būstu, šiuo kvartalu ar mikrorajonu.

Kalbant apie pilnavertę renovaciją reiktų į ją žiūrėti kompleksiškai, ūkiškai, pragmatiškai ir racionaliai.

Naujai pastatyti gyvenamieji plotai ant senų daugiabučių gali būti suplanuoti šiuolaikiškai, moderniai, ergonomiškai, atitikti nūdienos poreikius. Renovaciją vykdant kvartalais kompleksiškai būtų išsprendžiamas ir automobilių statymo bei viešųjų erdvių atnaujinimo klausimas. Vilniui išties reikia visai naujo, kokybiškai kitokio požiūrio į renovaciją, tuomet Vilnius atsinaujintų ir taptų geru pavyzdžiu kitiems Lietuvos miestams.

Erdves prie sovietinės statybos daugiabučių mes galime išskaidyti ir paversti jaukesnėmis – atiduodami bendrijoms namui priklausančias automobilių stovėjimo, vaikų žaidimo aikšteles, sudarydami galimybes riboti patekimą į teritorijas, tvarkomas už namo gyventojų lėšas. Analogiškai tam tikrą teritorijos dalį atiduotume pirmųjų aukštų gyventojams. Tokio namo gyventojai savo teritorijas galėtų net apsitverti.

Savivaldybės turėtų aiškiai apibrėžti bendro naudojimo, tai yra visiems miesto gyventojams priklausančias viešąsias erdves ir rūpintis jų tvarkymu. O kiemai būtų jau namo gyventojų atsakomybė. Tikrai atsiras, jau ir dabar yra tokių bendrijų, kurios susiorganizuoja, susitvarko savo teritoriją ir tampa pavyzdžiu kitiems.

Mano giliu įsitikinimu, yra būtina kuo greičiau įgyvendinti kelis pavyzdinius kompleksiškos renovacijos projektus Vilniuje ar bent jau surengti renovacijos alternatyvas, įvairias galimybes analizuojančius architektūrinius konkursus, pateikti juos visuomenei, padiskutuoti su vilniečiais ir reikalai pajudėtų.

Architektai manau tikrai pasiūlytų įdomių, kūrybiškų, profesionalių sprendimo būdų, suteikiant kiekvienam iš penkių Vilniaus miesto regionų, kiekvienai iš penkių naujų Vilniaus miesto savivaldybių savitą braižą, savitą charakterį, identitetą. Net dominuojantį spalviškumą ar atnaujintų daugiabučių fasadų medžiagiškumą.

Kompleksiniu, kvartaliniu ir gerai apgalvotu renovacijos procesu, kartu bendradarbiaujant su nekilnojamojo turto plėtotojais sukurtume rezultatą, kuriuo būtų patenkinti visi: gyventojams išaugtų jų būsto vertė, pagerėtų jiems gyvenamoji aplinka ir mikroklimatas patalpose, vystytojams atsirastų naujų galimybių, statybininkams daugiau darbo, būsto pirkėjams didesnis pasirinkimas tokiose miesto vietose, kur, atrodytų, neįmanoma rasti naujo būsto. Galų gale miestas būtų racionaliau tankinamas, taptų gražesnis ir modernesnis.