Remigijus Žemaitaitis. Susivienijusi Ukraina pasirinko permainas

Prieš keletą dienų praūžę Ukrainos prezidento rinkimai atsiuntė stiprų signalą ir Lietuvos rinkėjams. Triuškinančia persvara pergalę iškovojęs Volodymyras Zelenskis ne tik sugriovė mitą, kad laimėti gali tik didžiulius turtus valdantys oligarchai, bet taip pat įrodė, kad ukrainiečiai nori lygiai tokių pačių permainų kaip ir mūsų šalies gyventojai. Tiek ten, tiek ir pas mus žmonės yra nusivylę politinio elito kurstoma neteisybe, nepotizmo apraiškomis ir įsisenėjusia korupcija.

Mano galva, teisingumo jausmo trūkumas visuomenėje buvo kertinis veiksnys, atvedęs V. Zelenskį į Ukrainos prezidento postą. Kad ir kaip gražiai kalbėtų politikai, žadėdami puikesnį rytojų, kasdienėje veikloje ant kiekvieno kampo susidurdami su korupcija žmonės automatiškai atmeta elito siųstus kandidatus, kurie eilę metų su korupcija kovoja butaforinėmis priemonėmis.

Štai mūsų valdžios elitas, įvairūs užsienio politikos guru gyrė buvusį Ukrainos vadovą Petro Porošenką dėl jo sėkmingų darbų, dėl jo ryžto vykdant reformas ir puikią kovą su korupcija. Mūsų visuomenei buvo bandoma pateikti P. Porošenką, vieną stambiausių Ukrainos oligarchų, kaip teisingą reformatorių, nutylint apie jo kitas veiklas.

Tiesiog pabandykite prisiminti, kiek Lietuvos viešojoje erdvėje pasirodė straipsnių, komentarų, analizių apie minėto oligarcho vystomą verslą Rusijoje, apie jo galimas machinacijas švaistant kariuomenės turtą, apie priešinimąsi reformoms? Mums buvo bandoma įdiegti, kad tik šis kandidatas galės sutvarkyti Ukrainą, tačiau realybė yra toli nuo to, kas pateikiama visuomenei.

Štai per kadenciją P. Porošenka ne tik nesusidorojo su korupcija, bet atvirkščiai – priešinosi tokioms iniciatyvoms ir reformoms. Pabandžius Ukrainoje įvesti nelegalaus praturtėjimo įstatymą, politinio spaudimo dėka jis buvo pripažintas net antikonstituciniu. Čia ir slypi atsakymas, kodėl pas mus visą kadenciją taip liaupsinamas oligarchas pagal apklausas tapo pačiu nemėgiamiausiu Ukrainos politiku. Galima reziumuoti, kad tokį žmonių pasitikėjimo rezervą turėjęs asmuo jį iššvaistė parodydamas tikrąjį oligarcho veidą, kuriam valstybė yra tik priemonė, padedanti lobti.

P. Porošenka ne tik nesusidorojo su korupcija, bet atvirkščiai – priešinosi tokioms iniciatyvoms ir reformoms. <...> Čia ir slypi atsakymas, kodėl pas mus visą kadenciją taip liaupsinamas oligarchas pagal apklausas tapo pačiu nemėgiamiausiu Ukrainos politiku.

R. Žemaitaitis

Ukrainos prezidento rinkimų kampanija Lietuvoje buvo nušviečiama vienpusiškai, bandant ne tiek kritikuoti V. Zelenskį, kiek jį pašiepti. Iš jo buvo tyčiojamasi, bandoma klijuoti juokdario etiketė, tačiau jau šiandien pasirodė žinia, kad užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau lekia į susitikimą su išrinktu prezidentu.

Politologai, dar prieš mėnesį skeptiškai vertinę jauno Ukrainos lyderio galimybes laimėti rinkimus, šiandien unisonu kalba, kad Ukrainoje įvyko politinis Maidanas. Atrodo, kad bandoma pasakyti, kad ukrainiečiai pasirinko ne tą kandidatą, tačiau gal palaukime, kol bus suformuota komanda, kol bus pradėti darbai.

Mano galva, Ukrainos prezidento rinkimai parodė, kad žmonėms iki gyvo kaulo nusibodo jų sąskaita parazituojantis politinis elitas. Tą, beje, girdžiu lankydamasis ir skirtinguose Lietuvos rajonuose. Žmonės diskutuoja apie Europos Parlamento rinkimų sąrašuose esančius „etatinius“ veidus, kurie savo darbais jau ne kartą įrodė, kad nebeturi nei idėjų, nei noro kažką keisti.

Rinkimai Ukrainoje, kurioje visi regionai pasirinko tą patį kandidatą, į valdžią atvedė jauną, energingą, veržlų politiką, kuris politiniame gyvenime įneš šviežio oro gūsį. Viliuosi, kad tai bus savalaikis signalas ir mūsų rinkėjams, turintiems galimybę eliminuoti iš politinio lauko senąsias elito grupes. Tikiuosi, kad ir mes, kaip mūsų draugai ukrainiečiai, pasirinksime permainų kelią ir sulauksime jauno, veržlaus, energingo permainų vėjo politiniame Lietuvos gyvenime.