Jau anksčiau esu sakęs, kad Gabrielius Landsbergis su konservatoriais organizuoja ne ką kitą, o „Lietuvos geležinkelių“ privatizavimą. Dar visai neseniai tai galėjo atrodyti kaip mano – opozicionieriaus – blefas politiniams dividendams susirinkti. Tik patikslinu, kad viską, ką čia sudėliojau, radau ne kokiuose Rusijos finansuojamose svetainėse, o mūsų didžiausiuose portaluose.
Kodėl kardinolas sugrįžo?
Pamenate, panašiai nutiko su daugeliu didžiųjų Lietuvos bendrovių – įtampa, konservatoriai, kažkoks „LeoLT“ tipo projektas ir milžiniškas valstybės turtas atsiduria kažkieno rankose. Tačiau dabar aiškėja – geležinkelius ruošiamasi ne šiaip parduoti ar privatizuoti.
Konservatoriai greičiausiai siekia juos perduoti Baltarusijai – tiesiai Lukašenkai į nasrus. Kodėl jie tai norėtų daryti? Gal toks jų tikslas? Gal Baltarusijos valdžia su jų KGB yra mūsų konservatorių bendražygiai, kolegos, draugai? Gal naudinga dirbti ranka rankon su Baltarusijos ir Rusijos KGB? Silpninti Lietuvos ūkį, kad šis palaipsniui pereitų į reikiamas rankas?
Ilgai nesupratau situacijos – kaip čia viskas vyksta su kalio trąšomis ir geležinkeliais? Nesupratau, kol šio skandalo fone nepasirodė Albino Januškos pavardė. Taip, šis žmogus pabrėžtinai pristatomas nepriklausomybės akto signataru, tačiau politikoje labiau jis žinomas kaip „pilkasis kardinolas“. Neseniai Gabrielius Landsbergis svarstė jį pašventinti savo patarėju. Nepavyko. Gal specialiųjų tarnybų išvada nebuvo palanki?
Tik priminsiu, kad A. Januška tapo itin įtakingu, kai dirbo prezidento Valdo Adamkaus patarėju 1998 metais. Jis taip pat buvo ir Gedimino Kirkilo žmogumi, kuomet turėjome „LeoLT“ skandalą. Kritikai ne kartą kaltino jį dėl neskaidrių ryšių su verslu ir žvalgyba.
Jo veikla narpliota parlamentiniame VSD tyrime po pareigūno Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje dar 2006-aisiais. Panašu, kad jam galėjo būti naudinga V. Pociūną išsiųsti į Baltarusiją. Klausimai kilo dėl ryšių su „Dujotekana“. Jo ranką galima įžvelgti ir sandoriuose dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo „Williams“ bei Lenkijai.
Kitaip tariant, kur tik milžiniška verslo struktūrų rokiruotė, ten ir jis. Kurį laiką apie A. Janušką buvo tylu. Jis neva nedalyvavo politikoje. Tačiau dabar jis vėl pasirodė, kai kilo kalbos apie „Lietuvos geležinkelių“ likimą. Palengva, žingsnis po žingsnio. Tai jis bando tapti G. Landsbergio patarėju, tai reiškia nuomonę apie prezidentą dėl jo atstovavimo Europos vadovų taryboje, tai komentuoja dėl Taivano atstovybės.
Geležinkelis palaipsniui atitenka Baltarusijai?
Tai, kad A. Januška dabar yra G. Landsbergio ir visos jo aplinkos patarėjas, aišku ir be oficialių pareigų. Jis juk pajuto didžiulį poreikį reikštis ir „Lietuvos geležinkelių“ gabenamų kalio trąšų klausimu. „Pilkasis kardinolas“ yra trūkstama grandis visos situacijos suvokimui. Kai pasirodo ši asmenybė, niekas nieko iki galo jau nesupranta, o procesai juda lyg traukinio sąstatai – nesustabdomai.
Čia jau galime pradėti kalbėti apie kitą asmenybę, kuri iš esmės nėra tokia paslaptinga ir jos tikslai yra suprantami. Tai Igoris Udovickis, „Gargždų geležinkelio“ vienvaldis valdytojas, taip pat 70 procentų valdantis Birių krovinių terminalą. Likusieji priklauso Baltarusijos trąšų gamintojai „Belaruskalij“. Tai žmogus, kuriam turtus neša totalitarinė Baltarusijos valstybė.
Čia leisiu sau pafantazuoti – viskas tekėjo sava vaga iki to momento, kai Lietuva priglaudė Sviatlaną Cichanouskają. O kas, jei šis bėglės priglaudimas tėra klaidinantis manevras, kurio fone konservatoriai bandė susitarti su Baltarusijos KGB dėl būsimo trąšų gabenimo?
Kaip jau ten buvo, tačiau šių metų sausio 12 dieną, skaudžių ir didžių Lietuvai įvykių išvakarėse, Vyriausybė nusprendė, kad sutartis tarp „Lietuvos geležinkelių“ ir Baltarusijos trąšų milžinės „Belaruskalij“ neatitinka nacionalinio saugumo interesų, todėl bus nutraukta nuo vasario 1 dienos.
Viskas baigta? Nieko panašaus. Kalio trąšos per Lietuvą keliaus lygiai tokiu pačiu ritmu, tik uždarbis liks ne Lietuvai, ne „Lietuvos geležinkeliams“, o Baltarusijai ir bendrų įmonių akcininkui I. Udovickiui.
Čia reikėtų priminti, kad Baltarusija yra turėjusi „Gargždų geležinkelių“ akcijų, tačiau jas pardavė I. Udovickiui. Akivaizdu, kad šis verslininkas krauna turtus iš Baltarusiškų trąšų. Taigi, kai sakome „baltarusiškos trąšos“, turime omenyje ne tik „Belaruskalij“, bet ir I. Udovickį.
Patriotizmo maršas – tik maskuojantis fonas?
Beje, neseniai skaičiau straipsnį, kad viena Norvegijos įmonė atsisako baltarusiškų trąšų. Baisu – reikia sunerimti? Paaiškėja, kad ją 100 procentų valdo Šveicarijos fondas. O šis fondas – valdomas asmenų iš Rusijos, kuriems ES taiko sankcijas. Demonstratyviai atsisako. Tai Lietuvai kelia įtampą ir baimę. Toks ir yra tikslas. Žiūrėkite, Lietuvai dabar bus „kaput“ – greičiau parduokite „Lietuvos geležinkelius“, kol dar kam nors jie įdomūs! Beje, tai įmonei baltarusiškos trąšos išvis neįdomios – gauna tiesiai iš Rusijos. Lengva atsisakyti baltarusiškų.
Faktas – bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ netenka maždaug 11 mln. tonų Baltarusijos kalio trąšų gamintojos „Belaruskalij“ krovinių per metus. Antras faktas – kroviniai keliaus kaip bitė. Tais pačiais bėgiais, tuo pačiu keliu. Tik jau be naudos Lietuvai, vis labiau Baltarusijos gniaužtuose. Ir tikrai ne be dabartinių valdančiųjų pastangų. Tai kas čia kam dirba, mielieji?
Ar jums vis dar atrodo, kad „šeimų maršas“ ir išvarginti jo dalyviai yra didžiausia blogybė šalyje? O gal ir šis judėjimas yra tik rimtų politinių grupuočių sandorių maskuotė? Nežinau, kaip yra su tuo „maršu“, tačiau esu visiškai tikras, kad kurstomas tautos šurmulys – kuris geriau mokame švęsti vasario 16-ąją, kuris labiau gerbiame sausio 13-osios aukas, kuris esame labiau patriotas, kam priklauso Taivanas – skirtas būtent tam, kad kuo mažiau žmonių suvoktų, kaip, kas ir kam perleidžia „Lietuvos geležinkelius“.