Aš tik noriu pasakyti, kad lietuviai kaip tauta nėra jokie „žydšaudžiai“. Žydai taip pat nėra „lietuvšaudžiai“, tačiau represinėse struktūrose šios tautybės atstovų buvo nemažai. Bolševikai ir sovietai tokius labai vertino. Pirmieji – nes žydai tikrai neis už carą. Antrieji – nes dalis žydų ir jų artimųjų jau buvo represuoti, patyrę patyčias, troško teisingumo. Dažniau – keršto. Apie tai yra rašęs JAV istorikas Zvi Gitelmanas: „Žydai buvo svarbūs saugumo policijoje. Revoliucijos pradžioje žydai stojo į policiją, kad galėtų pulti ir keršyti „baltiesiems“ bolševizmo priešams, kurie pogromavo jų žmones. Bolševikų lyderiai žydus laikė ypač patikimais, nes jie negalėjo būti palankūs caro sugrįžimui. Taip pat gali būti, kad kai kurie žydai jautė slaptosios policijos ir jos beveik neribotų galių vilionę, todėl labiau nei kiti galėjo būti užverbuoti tokioms pareigoms. Nepaisant to, matomas žydų buvimas represijų organuose negalėjo nesukelti antipatijos žydams apskritai.“
Štai kodėl noriu priminti tik keletą pavardžių, kurios figūruoja tūkstančių lietuvių tragedijos istorijoje. Aš manau, kad holokausto sąvoka turėtų būti dar labiau praplėsta ir apimti visų represuotų ir naikintų tautų atstovus. Lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai, lenkai.
Žydas Danielius Todesas – kai Stalinas mirė, šis verkė ne savo balsu. Lietuvos ir Rusijos žydai ėjo svarbias ir atsakingas pareigas Lietuvos komunistų partijoje ir sovietinėje valdžioje. Žinoma, žydai šioje beprotybėje kaip tautinė grupė neturėjo savo konkretaus etninio tikslo ar kokios „žydiškos“ programos. Tačiau kaip partiečiai ir okupacinės valdžios pareigūnai tam tikri žydai buvo UOLŪS MASKVOS tarnai ir atliko savo pareigas su tam tikru fanatiškumu. Uolus žiaurus elgesys su lietuviais.
NKGB/NKVD papulkininkis D. Todesas 1941 metais buvo slaptojo politinio skyriaus viršininkas. Dirbo sovietiniame saugumo policijos aparate. Jo profilis ir biografija buvo panaši į kitų žydų, kurie gavo aukštas pareigas NKGB/NKVD.
Šiandien jau galiu sakyti drąsiai, kad menkysta Danielius Todesas ir jo operatyvinė komanda buvo atsakinga už klasinių priešų suėmimą Kauno mieste. 1941 m. birželio 19 d. raporte Gladkovui D. Todesas aiškina, kad pagal sąrašus 1371 žmogus turėjo būti suimtas ir ištremtas iš Lietuvos. Todesas giriasi, kad faktiškai jo operatyvinė grupė suėmė 1965 žmones. Didesnis skaičius atsirado, nes buvo daugiau VAIKŲ, negu numatyta sąrašuose.
Raporte šis menkysta pagyrė savo kolegą, kitą Lietuvos žydą, NKGB majorą Gilelį Blochą, slaptojo politinio skyriaus 4-ojo poskyrio viršininko pavaduotoją.
Be G. Blocho, kitas artimas D. Todeso kolega buvo Icikas Demba, grupės, kuri 1940 metų liepos mėnesį sudarė suimtų voldemarininkų sąrašą, vadovas. (S. Atamukas 1941 metais Kaune dirbo komjaunimo ir partinį darbą.)
D. Todesas prieš mirtį 1988 m. rašė: „Man gėda prisiminti, kad verkiau, sužinojęs apie Stalino mirtį. Juk tuo metu jau žinojau, kaip buvo išgaunami prisipažinimai.“
Pagrindinis būdas gauti prisipažinimą buvo žiaurus kankinimas.
***
Jeigu turite informacijos apie 1940–1943 metais veikusius Lietuvoje žydus, kurie prisidėjo prie lietuvių tautos naikinimo, visą informaciją siųskite man. Aš noriu įrodyti, kad Lietuva nebuvo žydšaudžių tauta, o Lietuvos žydai – irgi ne kaip tauta, o nemaža ir labai svarbi asmenų grupė – savo brutaliais veiksmais prisidėjo prie mūsų tautos naikinimo. Gal mano ir jūsų išsakytos istorijos ir tikri pasakojimai privers Lietuvos žydų bendruomenę ir jų atstovus pasaulyje atsiprašyti lietuvių – už tai, kad ir žydai buvo Lietuvos tremties, represijų, žudynių ir genocido dalimi, kad šio holistinio sužvėrėjimo laikais labai reikia skaidriai įvardinti VISUS žudikus – kad ir kokios tautybės jie buvo. Nėra šventųjų tautos. Nėra kilniausiai kenčiančių.
HOLOKAUSTAS – reiškia VISKO IŠDEGINIMĄ. Labai tinkamas žodis... Pripažinkime, kad tuo metu deginta buvo daug tautų. Ir tarp tų, kurie aistringai „degino“ mūsų žmones, buvo nemažai žydų.