Susitarimas nėra diktatūra
Vilniuje bet kokia iniciatyva, bet koks noras veikti susilaukia kritikos. Tai normalu, žmonės turi savo nuomonę, ją išsako. Kai susikerta skirtingi požiūriai, būtina ieškoti kompromisų ir visiems nusileisti, išgirsti kitokią nuomonę. Visgi paskutiniu metu Vilniuje protestai labai sustiprėjo. Atsirado labai daug atskirų asmenų, kurie prisistato esantys žmonių atstovai ir „bendruomenė“. Iš šalies stebint, jau sunku suprasti, ar šie atstovai turi platesnį palaikymą, ar jų noras protestuoti nėra lygus norui griauti?
Vos Vilniaus miesto savivaldybei paskelbus, kad žada sutvarkyti Sapiegų parką ir tam jau yra numatytos ES lėšos, kaip visada kilo ginčas – koks parkas turi būti? Savivaldybė parengė projektą, išklausė įvairių nuomonių ir parengė kompromisinį variantą. Kai kuriems gyventojams pradėjus protestuoti, įsikišo pats meras ir po diskusijų projektas buvo pakoreguotas. Atrodo, dabar pats metas pradėti darbus, bet protestuotojų grupė Savivaldybės siekį rasti kompromisą suprato kaip silpnumą ir vietoj to, kad pasidžiaugtų, dar labiau sustiprino spaudimą ir padidino reikalavimus. Jau sunku suprasti, dėl ko protestuojama. Juk dauguma vilniečių mato, kokia prasta to parko būklė yra dabar, ir jie tiesiog nori gražesnio miesto!
Skirtingi požiūriai, koks turi būti parkas, ar su medžiais, ar be, ar barokinis, ar miško parkas – visi turi svarių argumentų, bet juk buvo rastas kompromisas, visos pusės šiek tiek patenkintos ir visos šiek tiek ne. Tai kodėl negalima tiesiog pradėti darbų ir sutvarkyti šią miesto dalį? Tiesiog viena grupė žmonių nori, kad būtų pagal juos ir taškas. Jeigu ne – skundai, raštai, protestai? Kodėl Jūs taip elgiatės? Ar Vilnius netapo įkaitu nuolatinių protestų? Juolab kad kai kurie protestuotojai dalyvauja visuose įmanomuose protestuose ir protestuoja visose temose.
Daugiau iniciatyvos, mažiau protestų
Protestuotojų bendruomenės yra keistas darinys. Juk tikslas yra kurti gėrį, o tai galima daryti diskutuojant ir bendraujant. Protestas turėtų būti kraštutinė forma, būtina tada, kai kitos jau nepadeda. Bet ar Vilniaus miesto savivaldybė nediskutuoja, ar neieško kompromisų? Jau Reformatų sodo tvarkymo atvejis parodė, kad Savivaldybė nori bendrauti ir ieškoti geriausių sprendimų, tas pats su Lukiškių aikštės, kitų viešųjų erdvių tvarkymo projektais, bet visada atsiranda žmonių, kurie nenori susitaikyti su kompromisiniu variantu, bet būtinai trūks plyš siekia įrodyti savo požiūrio viršenybę.
Nenuostabu, kad į Sapiegų parko bylą aktyviai pradėjo kištis ir politikai, neva įsiklausantys į gyventojų nuomonę, o iš tikrųjų tik renkantys politinius taškus. Kodėl staiga nacionalinio lygio politikas, Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika iš Suvalkijos lygumų, ėmė nurodinėti, kokį parką vilniečiai gali turėti, o kokio ne? Ir grasinti iš miestiečių atimti finansavimą? Šis politikas nesusitvarko su miškų, atliekų, statybų klausimais, o dabar jam staiga parūpo vienas parkas.
Bendruomenių lyderiai kartais pripažįsta, kad protestai juos sutelkia, gyventojai suaktyvėjo ir susibūrė. Norėtųsi, kad gyventojai dažniau burtųsi, kai kas nors yra kuriama. Tie patys protesto organizatoriai galėtų parodyti daugiau aktyvumo tvarkant ir gražinant miestą. Sapiegų parkas daugybę metų buvo apleistas ir labai trūko gyventojų dėmesio jį tvarkant, o dabar visas miestas, vaikai, jaunimas, šeimos, kurios neturi laiko aktyviai reikšti savo poziciją, tiesiog laukia prasidedančių darbų ir gražesnio gamtos kampelio.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.