Ričardas Juška. Paskutinis kolūkis griuvo

Taikliai Vytautas Landsbergis įvardijo čekiukų klastojimą daugelyje savivaldybių – tai buvo kolūkio galvosenos praktika. Antradienį Seimas panaikino čekiukus, vietoje daug kur chaotiško ir neskaidraus išlaidų pagrindimo savivaldybių tarybų nariams įvesdamas darbo užmokestį. Pratęsiant profesoriaus analogiją, galima sakyti, kad Seimas antradienį sugriovė paskutinį posovietinį kolūkį.

Piktnaudžiavimo praktikos naikinimas – tik dalis valstybės tarnybos reformos peizažo. Gerai sutapo, kad akcija „Skaidrinam“ įsiūbavo valstybę baigiant ruošti valstybės tarnybos reformą, todėl prie to paties paketo galėjome nesunkiai prikabinti dar vieną teisės aktą – Vietos savivaldos įstatymo pataisas.

Pirminę valstybės tarnybos viziją Vidaus reikalų ministerija pristatė lygiai prieš metus, pernai birželį. Kai projektas pasiekė Seimą, Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete, ieškodami kompromisų, jį tobulinome ištisus aštuonis mėnesius. Antradienį pakeistas savivaldybės tarybos narių darbo apmokėjimo principas – metus trukusio proceso finalas. Užtrukome metus priimti svarbiausią viešojo valdymo pokytį ne tik šią Seimo kadenciją – tai viena didžiausių viešojo sektoriaus reformų šiame amžiuje.

Pertvarkant valstybės valdymą per nepriklausomybės laikotarpį ir naikinant absoliučia valstybės nuosavybe paremtą sovietinį ekonomikos modelį galima išskirti keturis santykinius etapus. Pirmą dešimtmetį perėjome prie rinkos ekonomikos, vietoje kolūkių, kolektyvų ir susivienijimų kurdami privačius verslus. Antras nepriklausomybės dešimtmetis – didžiųjų įmonių privatizavimo epocha: po sudėtingo telekomo ir naftos gamyklos privatizavimo į privačias rankas perėjo valstybinių laivininkystės, avialinijų, alkoholio, net elektros tinklų įmonės (ši paskui grįžo valstybės žinion). Trečiąjį dešimtmetį įsibėgėjo liberali universitetų jungimosi reforma, tebesitęsianti iki šiol. Ketvirtąjį dešimtmetį atėjo laikas valstybės tarnybai.

Pasiekus kompromisus, reformos esmė nesikeitė nuo pirminės Vidaus reikalų ministerijos koncepcijos, kurią gyrė ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai. Pagrindiniai principai tokie: viešajame sektoriuje dirbs tik profesionalūs ir stiprūs vadovai, valstybės tarnyba atsisakys pasenusių biurokratijos praktikų ir orientuosis į rezultatą, valstybei dirbantys žmonės uždirbs orų, tendencijas rinkoje atitinkantį atlyginimą.

Kitaip sakant, reforma numato išardyti paskutinius kolūkio likučius valstybės sąrangoje: visiškai atsisakyti darbo imitavimo – nuolatinių kavos pertraukyčių, asmenų siuntinėjimo iš vieno kabineto į kitą ir panašiai, – ardyti politinę nomenklatūrą, nes įmonėms ir įstaigoms vadovaus ne pagal lojalumą partijai, o kvalifikaciją atrinkti profesionalai, galų gale, darbuotojai uždirbs ne „kolektyviai“ mažai, o vadovaujantis šiuolaikinės vadybos ir rinkos sąlygų logika.

Valstybės tarnyba turėtų pritraukti ne tik „iš idėjos“ valstybei tarnaujančius žmones, bet ir tuos, kurie norės įgyvendinti savo ambicijas ir daryti karjerą. Tiek idealistų, tiek karjeristų darbo užmokestis priklausys nuo jų rezultatų, kuriuos vertins įstaigos vadovas. Bet kuriuo atveju įstaigos nebeveiks kaip „šilta vietelė“ ar „lesyklėlė“, nes kolūkio praktikos sąlygos Seimo sprendimu jau panaikintos.

Kartu pokyčiai laukia nors ne visų mėgstamos, bet būtinos valstybės valdymo grupės – politikų. 1,5 tūkst. šalyje renkamų savivaldybių tarybos narių nebežemins savo asmeninio ir valstybės tarnybos vardo klastodami mokėjimo čekius ir kitaip ubagaudami, o uždirbs jų svarbą visuomenėje atitinkantį atlyginimą. Tikiuosi, nauja užmokesčio tvarka padidins savivaldybių tarybų prestižą, į savivaldą pritrauks iškilių vardų ir galų gale – pagerins atstovavimą piliečiams.