Šių metų liepos 1 dieną įvykęs susibūrimas, populiariai vadinamas „gėjų paradu“, Vilniaus Katedros aikštėje ir vėl subūrė publiką, atvirai besityčiojančią iš krikščioniško tikėjimo tiesų ir mūsų tautos istorijos tradicijų. Vilniaus savivaldybė lengvabūdiškai leidžia organizuoti tokius renginius, manau, tam netinkamoje vietose. Beje, prisidengdamos legaliai veikiančioms bendrijoms išduodamu leidimu renginiuose savo dalyvavimą pabrėžtinai eksponavo ir greičiausiai jokio teisinio statuso neturinčios „organizacijos“. Tai akivaizdi nepagarba ar net neapykanta tūkstančiams žmonių, Sąjūdžio metais čia meldusiems Dievą išlaisvinti Lietuvą. Ir, kaip jau tapo tradicija, į tai nereagavo nė viena įstatymus prižiūrinti institucija.
Demokratiškoje šalyje yra svarbi galimybė asmenims ir organizacijoms laisvai reikšti savo įsitikinimus bei ginti savo pažiūras. Tačiau tokia raiška turi turėti savo vietą, laiką bei sveiku protu suvokiamas išraiškos formas. Katedros aikštė nėra ta vieta, kurioje būtų galima iššaukiančiai demonstruoti tikėjimui ir mokslui prieštaraujančias idėjas. Katedra yra daugiau, negu administraciškai suvokiami maldos namai.
Krikščionybė nėra tik malda, tik religija. Tai neatsiejama, nedaloma Lietuvos, kaip Europos valstybės, gyvensena, jos kultūra, pasaulėžiūra ir vertybinis pasirinkimas. Vilniaus Katedra matė ne vieną niekinimą – ją siaubė užpuolikai iš carinės Rusijos, ją desakralizavo sovietinis režimas. Dabar Katedrai gresia XXI amžiaus pseudokultūros pavojus. Turime nubrėžti ribas, kurių neleistume peržengti. Tos linijos – tai ne fizinės tvoros ar ženklai ant šaligatvio plytelių. Linijos visų pirma yra bendroji viešosios kultūros ir etikos norma, kurios peržengimas nieko bendro neturi su tolerancija, emancipacija, laisve ir pasaulietiškumu.
Todėl konservatorių valdoma Vilniaus miesto savivaldybės administracijai turėtų pripažinti, kad dėl minėtų eitynių vietos leidimo buvo padaryta klaida ir ateityje panašių klaidų nekartoti bei atsakingai žiūrėti į reginių turinį ir pateikimo formas.