Rimantas Jonas Dagys. Be pagarbos mokytojui atstatymo neturėsime gerų mokytojų

Savu laiku, atsistatydinus Švietimo ir sporto ministrei, aukščiausieji Lietuvos politikai nusprendė, kad mūsų šalies švietimui laikinai vadovauti pakaks ministrės su bakalauro išsilavinimu. Gūdžiais sovietiniais laikais panašų išsilavinimą vadino nebaigtu aukštuoju. Matyt, dabar, kryžiažodžių sprendimo (t. y. „protmūšių“) laikais, tokio išsilavinimo užtenka vadovauti abiem – ir švietimo, ir teisingumo – sistemoms.

Šis pavyzdys rodo, kad, kalbant apie šalies tikruosius prioritetus, galima drąsiai daryti išvadą, jog šios sritys dabar realiai valdantiems politikams yra „iki lemputės“. Atsiprašau už rusišką aforizmą, bet būtent jis čia turbūt geriausiai tinka.

Pertvarkant švietimo ir mokslo sistemas kokių tik reformų ir eksperimentų neprisigalvota. Kai kurie davė ir gal dar duos naudos, bet akivaizdu – iš esmės sistema po truputį degraduoja. Vadinasi, kažką iš esmės darome ne taip. Manau, kad daugelis mūsų nujaučiame atsakymą. Jis paprastas, bet sunkus įgyvendinti.

Dabar mokykloje katastrofiškai trūksta mokytojų, ypač tiksliųjų mokslų – kone pusės. Ką daryti? Atlyginimų kėlimas – nebloga mintis ir būtina priemonė, mokslas turi būti vertinamas. Bet matome, kad vien to neužtenka, proveržio nėra – jauni žmonės nesirenka mokytojo kelio, mokinių žinių lygis neauga.

Ko gi trūksta? Mokymo esmė – ne pastatai, bet mokytojo žinių perteikimas mokiniui. Vien „reguliariai“ vargindami švietimo sistemą reformomis nedaug ką pasiekėme. Žinių perteikimas nebus efektyvus be dviejų esminių elementų – mokinių atsakomybės ir pagarbos mokytojui. Beveik visose pasaulio kultūrose žodis mokytojas yra siejamas su pagarbą tokiam žmogui. Koks vaikas tikės mokytoju, kurio negerbia? Kodėl jis turėtų tikėti negerbiamo žmogaus sakomomis tiesomis? Taip, mokytojas autoritetą sukuria savo veikla, bet sistema jam turi padėti, o ne dirbti prieš jį. Dabar „modernūs“ naujieji liberalai ir kairieji su nežabotu, aiškiai perdėtu, uolumu rūpinasi tik vaiko teisėmis. Pereinama prie sistemos, kai vaiko įgeidžiai yra šventa, nejudinama dalis ir, iš esmės, mokytojas privalo juos tenkinti.

Nuo seno mokytojas mokydamas turėjo kelis instrumentus – pagyrimus, pabarimus ir pareigos priminimą. Taip, girti jam leidžiama, net skatinama vos pradedančius mokinukus žvaigždėmis paskelbti. O štai su pabarimais gali baigtis prastai – čia mokytojus kartais gali pradėti „auklėti“ dažnai nelabai mokyti, patys nedaug vaikų turintys, „vaikų teisių ekspertai“ ar „viską žinantys“, pasisėmę auklėjimo „teorijų“ iš interneto, tėveliai. Ar sistema gina mokytojo teises ir orumą? Deja, labai retai. Dabar atsakykime, ar daug jaunų žmonių norės tapti negerbiamu mokytoju?

Su pareigos jausmu ne ką geriau. Pareiga „kam“ turėtų būti ugdoma? Šeimai – o kas ji tokia, kai motina ir tėtis nebetinkamos sąvokos, anot „moderniųjų“, kai nežinai, kokia tavo suolo kaimyno lytis? O kas tada bendruomenė, valstybė? Kažkoks šiupinys. Kokios pareigos jausmo jis reikalingas? Nenuostabu, kad vietoje pasiruošimo šeimai programų jas privalomai keičiame vien lytinį gyvenimą propaguojančiomis ir skatinančiomis programomis.

Mokykla ugdo pagarbą mokytojui tik „modernių“ politikų žodžiais. Ir daugelis mūsų jaučia, kad gerai būtų, jog vaikai būtų ugdomi mokyklose, kuriose tvarka griežtesnė, paremta ne tik vaiko teisėmis, bet ir pareigomis. Būtent tokios mokyklos yra populiariausios. Iš pirmo žvilgsnio viską galima greitai pataisyti, bet ar tikrai? Ar lengva pakeisti brukamą ideologinę sistemą, per visokias programas gausiai laistomą pinigais? Už tų ideologinių programų slypi visa armija iš jų gyvenančių „ekspertų“. Bet vis dėlto nėra taip sunku – tiesiog prisiminkime tas vertybes, už kurias kovojome, ir drąsiai pasakykime, kad visa tai, ką šie ekspertais sako, yra neišmintinga. Juk ne sovietmetis, į Sibirą neištrems. Toliausiai į rytus – Ignalina ar Zarasai, bet ten kurortai.