Jie, atrodo, nusiteikę viską padaryti tiesiog kitaip, nei buvo iki šiol. Bet ar dėl geresnio rezultato, ar dėl varnelės prie dar vienos neva įvykdytos reformos? Gerai būtų, jei bent jie patys žinotų atsakymą, nes kol kas Seimas nėra gavęs bendro pertvarkos vaizdo. Visi kalba, niekas nematė. O fragmentai, kurie mus pasiekia, kelia prastą nuojautą.
Kalbos apie biurokratinio aparato mažinimą yra tapusios gero skonio ženklu. Jo retoriškai paiso ir dabartiniai valdantieji. Ar daro tą patį, ką garsiai kalba? Atrodo, ne. Šį kartą pakalbėkime ne apie chaosą atskirose įstaigose, bet visoms joms būdingus planus.
Pagal galiojančią tvarką, už ministerijų darbą yra atsakingi ministrai. Viceministrai, ministrų patarėjai yra politinio pasitikėjimo tarnautojai, kurie kuruoja jiems pavestų sričių darbą, bet neperima atsakomybės iš ministro – galiausiai už savo ministerijos darbą atsako jis. Pavyko sužinoti, jog aptarinėjamame pertvarkos plane šalia kiekvieno ministro planuojamas „ministro kabinetas“ iš viceministrų, patarėjų... Kitaip tariant, šie ministro politinį pasitikėjimą turintys, tačiau jokio konkurso dėl savo kompetencijų nepraėję, asmenys priiminės politinius sprendimus ir dar labiau nei šiandien ministerijas ir joms pavaldžias įstaigas vairuos pagal politines užgaidas.
Jeigu tai yra rimti ketinimai, tokia pertvarka atneš didžiulį chaosą. Šiandien ministerijų struktūrinių padalinių vadovai yra konkurso būdu renkami valstybės tarnautojai. Todėl jų išsilavinimas, patirtis, kompetencijos yra tikrinami, šie tarnautojai turi aiškiai apibrėžtą atsakomybę ir pareigybines funkcijas. Dabar jų atsakomybes ketinama perleisti „ministro kabinetui“, kurio viceministrai ir patarėjai skrajoja kaip drugeliai: ateina su ministru ir išeina su ministru. Jie yra politinio pasitikėjimo tarnautojai, ateinantys į postus be konkurso ir neturintys tenkinti praktiškai jokių kriterijų, todėl jiems išėjus atsakomybės už nieką nepareikalausi. Jeigu taip tikimasi pasiekti „efektyvesnį valdymą“, tai galiu priminti, kad panašus jau buvo išbandytas ir jo atsisakyta, nes be sąmyšio ir neatsakingų sprendimų daugiau nieko negavome.
Kartu ši pertvarka reiškia ne valstybės pinigų taupymą, bet atvirkščiai, didesnius atlyginimus naujų pareigų slegiamiems žmonėms. Tą jau matėme iš Vyriausybės kanclerės M. Dargužaitės koridorių pasiekusiuose įstatymų projektuose. Kur naujoji vadyba pasireiškia per paliktą didesnę laisvę „skatinti“ sau ištikimus darbuotojus.
Tokia sistema sukurtų visiškai neatsakingą ir nuo politikų kaprizų priklausomą valstybės tarnybos sistemą. Valstybės tarnyba, kuri turėtų būti valstybės stabilumo garantas besikeičiant valdantiesiems ir nuo jų priklausomiems ministrams, tokia tikrai nebebus. Juk ministrai dažnai nė neišlaiko ketverių metų kadencijos ir gali būti atšaukti iš pareigų dėl bet kokio skandalo. Su jais išeitų ir visas kabinetas, o kartu ir atsakomybę už nuveiktus darbus išsineštų. Ministerijoje liktų tik daug už nieką neatsakingų eilinių darbuotojų.
Galime įsivaizduoti: paskiriamas naujas ministras, netrukus surenkama jo atsakomybę už politinius sprendimus nešantis kolektyvas. Jis turi didelį politinį pasitikėjimą, bet visiškai nebūtinai turi reikalingas žinias, patirtį, savybes, tačiau vadovauja paskirtoms sritims. Sakykime, ministrui nepasiseka, jis priverstas trauktis. Kadangi ministro kabinetą valstybės tarnyboje laiko tik ministro pasitikėjimas, viceministrai ir kiti traukiasi kartu. Lieka tik visiškai nukraujavusi ministerija. Ateina naujas ministras, naujas kolektyvas, visi bent pusę metų mokosi, vėl kas nors nepasiteisina ir taip toliau, pasaka be galo. O kol ją seksime, kas liks iš valstybės?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.