Šiuo metu yra daug diskusijų apie karui su Rusija reikalingus ginklus, pinigus gynybai. Tačiau kiekvienam aišku, kad ginklai patys nekariauja. Ginklus valdo konkretūs žmonės. Jų tvirta dvasia ir ryžtas yra dažnai svarbiau už ginklus. Tą pokaryje mums parodė lietuviai partizanai. Dvasia tvirta, kai laisvės troškimas ir vertybės yra tvirtos ne žodžiais, bet vidiniu įsitikinimu.
Dabar dažnai mūsų komentatoriai stebisi, kodėl vakarų šalys Ukrainai padeda taip vangiai, nors tai yra grėsmė kiekvienam iš mūsų. Stebimasi, kodėl jie tokie pasimetę ir neryžtingi. Ir tai yra akivaizdi tiesa, ir tai drąsina agresorių. Pasaulyje vis daugiau sumaišties. Negalime atmesti ir pesimistinių prognozių. Reikia pinigų gynybai, bet ar viską spręs pinigai?
Ar kovos su priešu tas, kuris pasiklydęs lytinėje tapatybėje, abejojantis savo prigimtimi, kiekvieną dieną galvojantis, kuriai iš 70 socialinių lyčių save priskirti?
LGBT komunistinė ideologija kovoja prieš šeimą, ardo žmogiškąją tapatybę, o tuo džiaugiasi rytų agresorius ir naudoja tai propagandoje. Karys eina ginti laisvės, savo šeimos ir artimųjų, valstybės. Jeigu šeima yra blogis, valstybė blogis – ką jis turi ginti? Savo turtus, pinigus – bet tų, kurie turi daug pinigų, yra nedaug. Ar pavyks, reikalui esant, rasti nesiblaškančių karių europiečių?
Postringaujant apie mokslo pažangą vis labiau įteisinamas antimoksliškumas. Pavyzdžiui, mūsų žiniasklaidos garbinamoje PSO (Pasaulio sveikatos organizacijoje) vietoje moksliniais argumentais pagrįstų diskusijų vis labiau įsigali ideologinis balsavimas. Taip jau buvo sovietmečiu, kai genetika ir kibernetika buvo paskelbtos žalingais kuriamai komunistinei visuomenei pseudomokslais...
Taigi, matome kaip Europos Sąjunga (ES) sensta ir europiečiai po truputį išmiršta, fiziškai jos lyderiai išglebę. Matyt, tokia demokratija, kaip yra dabar, trukdo pasireikšti tikriems lyderiams.
Ar LGBT ideologijos veikiamas nesusilpnės ir Lietuvos žmonių ryžtas, reikalui esant, kovoti? Ar nesumažins noro ginti savo valstybę matymas, kad šalį valdo bejėgiška Vyriausybė, kai turime situaciją, kad karjeros valstybės tarnyboje kone realybe tapo nepakankamas išsilavinimas?
Valdantieji vykdo bejėgišką socialinę politiką. To pasekmė – neįgaliųjų likimas priklausys nuo reikiamos kvalifikacijos neturinčių vadybininkų. Liūdna pensininkų ateitis, nes nieko nepadaryta jai prašviesinti.
Sveikatos apsauga – pavirto eilėmis, užsirašant pas gydytoją.
Žemės ūkio politika – tik nendrinukių apsauga.
Energetikoje įteisintas neteisėtas pinigų paėmimas iš vartotojų (160 mln.) dešimčiai metų.
Teisinis chaosas teisėtvarkoje – kai vienos instancijos teismas, remdamasis tais pačiais duomenimis, visiškai išteisina už korupciją teisiamuosius, o kitas juos nubaudžia visu griežtumu.
Miškai neteisėtai kertami, aplinkosaugininkams atkakliai sėdint kabinetuose. Jų norą pamatyti kertamus miškus mėginama nustelbti prievole tikrinti mašinų išmetamuosius vamzdžius dėl oro taršos.
Niekas nebenori būti mokytojais dėl esamos sistemos, kuri naikina pagarbą mokytojui.
Tik vienoje srityje valdantieji dirba tikslingai ir žinodami, ką daro, – tai šeimos ir žmogiškosios tapatybės naikinimas.
Viso to pasekmė – Lietuva vėl pateko į išmirimo zoną, t. y. gimstamumo rodiklis per ketverius metus dramatiškai nukrito iki 1,3 vaiko vienai moteriai ir yra vienas mažiausių ES ir pasaulyje. Net Rusijoje jis yra 1,6. Priminsiu, kad normalaus išgyvenimo ribai jis yra 2,1. Tokio gimstamumo rodiklio nėra nė vienoje ES valstybėje.
Nežiūrint viso to, Lietuvos žmonės nenustoja dirbti ir kurti. Ir jie nėra tokie išglebę, kaip ES lyderiai. Aš tikiu jų gebėjimu išspręsti sudėtingus uždavinius.
Vilties yra. Jeigu pirmiausia atgaivinsime savo šalį, o po to ir ES, sugrįždami prie krikščioniškosios demokratijos pagrindinių principų, pagrįstų krikščionišku supratimu apie tikrąjį žmogaus orumą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.