Bet logikos tikėtis iš savo biologine tapatybe susirūpinusios Vyriausybės sudėtinga. Ar gali sveikos nuovokos politikas, esant karo sąlygomis, kai rinkos dėsniai neveikia, eiti vykdyti elektros rinkos liberalizavimo? Priešingai, karo sąlygomis valstybės daug ką perima į savo rankas, kad perdėm iš to nesipelnytų tarpininkai. O gal „karo“ formuluotė skiriama savo neveiklumui pridengti.
Tačiau, dėmesio, jeigu kainas žymia dalimi lemia tik formulė, tai reiškia, kad reali gamybos savikaina nėra tokia aukšta... Tai kas iš jos pelnosi? Kodėl nenorima to stabdyti, juk matome, kad kitos šalys, nelaukdamos naujų metų, su visa atsakomybe vis labiau perima šios srities valdymą į savo rankas, stengdamosi žmonėms ir verslui ieškoti ilgalaikių sprendimų. Nieko nelaukiant ir mums reikia taip elgtis. Nustoti pasikliauti atseit nepriklausomų bankų analitikų patarimais. Ne imituoti, bet realiai tartis su verslu, teikiančiomis siūlymus interesų grupėmis ir nedelsiant, nelaukiant Kalėdų, priimti sprendimus.
Prasidedantis dar vienas chaosas dėl saulės elektrinių plėtros dar kartą įrodo, kad valstybės kontroliuojamos institucijos greta įprastai chaotiško Vyriausybės darbo kaip visada, netyčia ar tyčia, nesusistyguoja ir stumdo atsakomybes viena nuo kitos. Iš to tikrai kažkas išlošia, bet jau dabar aišku, kad pralošia žmones, norintys pas save pasistatyti saulės baterijas, ir Lietuva.
Kol kas girdime tik save padrąsinančią bravūrą ir, pavyzdžiui, nepaliaujamą „pamąstymų srautą“ apie žiniomis ir mokslu pagrįstos ekonomikos kūrimą. Tuo tarpu mūsų vaikai vis labiau nori tapti tik politologais ir vis blogiau skaičiuoja. O štai staiga protestuojantys aukštųjų mokyklų dėstytojai garsiai įvardijo, kad docento atlyginimas į rankas – apie 900 eurų per mėnesį… Jie prašo nedaug – realiai padidinti jų atlyginimus bent tiek, kad jie nenuvertėtų dėl infliacijos. Į tai mūsų Švietimo, mokslo ir sporto (?) ministrė, kaip jau įprasta, atsako, kad pinigų nėra, nes karas vyksta ir energijos kainos kyla! Tačiau ji kukliai nutyli, kad pinigų mokslo darbuotojų atlyginimų pakėlimui reikia mažiau, negu kad energetikai valstybės valdomose įmonėse išsimokės dividendų už sėkmingą darbą!
Taigi, pamatėme tikrąjį konservatorių požiūrį į mokslą, jis yra panašus į tai, kaip jie žiūri į politinius kalinius ir tremtinius – daug žodinio patoso su noru pasirodyti, kad „ir jie kartu kovojo“ (nors dažnas sovietmečiu jaukiai gyveno), o realiai nukentėjusiųjų pensijoms didžiulės infliacijos sąlygomis skiria „net“ 69 eurus per mėnesį.
Apmaudu, kad nuo valdančiųjų negebėjimo priimti sprendimus vėl labiausiai nukentės socialinė sritis, ji apskritai jiems yra greičiausiai podukros vietoje. Kai mūsų ekspertai kalba apie didelę infliaciją, jie mintyse turi vidutinę infliaciją, t. y. kiek kainos pakyla vienam vidutiniam statistiniam žmogui. Kai tuo tarpu būtiniausi vartojimo produktai realiam pensininkui brangsta žymiai daugiau. Taigi, paramos reikalingos grupės žmonės praktiškai viską išleidžia maistui ir būtiniausioms prekėms. Socialinės pagalbos sistema dabar net vidutinės infliacijos neatsveria, ką ten kalbėti apie realų būtiniausių prekių brangimo kompensavimą. Vadinasi, šiems žmonėms bus sunkiau, socialinė atskirtis tik augs. Jeigu nebus pakeista „Sodros“ pensijų indeksavimo tvarka, ji, užsitęsus karui, tiesiog taps visiškai neefektyvi, o net ir vidutines pensijas užsidirbusiems pensininkams išgyventi bus neįmanoma.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.