Rimantas Jonas Dagys. Turėsime pasirinkti tarp mokslo ir Stambulo konvencijos

Pastarosiomis dienomis pagarsėjęs subruzdimas dėl vadinamosios Stambulo konvencijos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo klausimą atidėti, nes „visuomenėje trūksta sutarimo“. Užsienio reikalų ministras „neslepia pasipiktinimo“, kad jo dar 2013 m. pasirašytas dokumentas niekaip neratifikuojamas, konvencijos reikalauja ir moteriškų lyties organų piešiniais nešinos aktyvistės su M. A. Pavilioniene priešakyje.

Spaudimui pasitelkiamos klišės „beveik visi ratifikavo“ arba „neratifikavę būsite kaip Rusija“. Dažniausiai šį spaudimą darantis L. Linkevičius, atrodo, jaučiasi kaltas, kad gimė vyru. Konvencijos ratifikavimas būtų jo atgaila. Liberalai neatsilikdami ragina įtraukti konvenciją į Seimo darbotvarkę, o Seimo pirmininkas atsako, kad valstiečiai tiesiog „neskatina šio projekto svarstymo“.

Taip ir gyvenam mėtydami Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimą vienas kitam kaip karštą bulvę, nedrįsdami nuspręsti, ką su ja daryti.

Apsisprendimas sudėtingas. Konvencija pristatoma kaip priemonė kovai su smurtu prieš moteris. Tam joks normalus žmogus neprieštarauja. Dar sakoma, kad ratifikavus konvenciją, užsienio ekspertai galėtų Lietuvai suteikti naudingų patarimų ginant moteris nuo smurto. Būdami Europos Tarybos nariais, mielai priimtume naudingus patarimus ir be konvencijos. Bet pati konvencija remiasi visiškai kvaila prielaida, kad vyrai nekenčia moterų ir prieš jas smurtauja, kad tai masinis ir vienpusis reiškinys. Todėl siūloma perauklėti visuomenę, tačiau beveik jokių naujų moterų gynimo nuo smurto teisinių priemonių, kurių jau dabar nebūtų mūsų įstatymuose, konvencija nesiūlo.

Be to, konvencijoje tarp kitko įtraukta ir ideologinė socialinės lyties (gender) sąvoka, suprantama kaip „socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė priskiria kaip tinkamus moterims ir vyrams“. Taigi socialinė lytis iš esmės priklauso nuo asmens pasirinkimo.

Pagal šį asmens pasirinkimą konvencija įpareigotų gyventi visą visuomenę. Pavyzdžiui, joje numatytas draudimas diskriminuoti dėl socialinės lyties ir socialinės lyties tapatybės (gender identity) galėtų būti traktuojamas ir kaip draudimas atsisakyti pripažinti žmogaus pageidaujamą lyties tapatybę – vyrą laikyti moterimi ar atvirkščiai. Kitas įpareigojimas įtraukti į visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programas mokymo medžiagą apie „lyčių vaidmenis be stereotipų“ galėtų baigtis homoseksualumo ir transseksualumo propagavimu. Ir tai tik dalis kontroversiškų dokumento momentų ir iš jų galinčių kilti pasekmių.

Tačiau tam, kad galėtume vertinti, reikia pažinti. Todėl kreipiausi į Lietuvos mokslų akademiją (LMA), klausdamas paaiškinimų apie socialinę lytį. Pokyčiai, kurie galimai verstų keisti netgi mūsų Konstituciją, turi būti svarstomi tik turint aiškius mokslinius atsakymus.

LMA atsakyme į klausimą, kas yra socialinė lytis, rašoma, kad vaisiui vystantis dėl skirtingo chromosomų rinkinio „formuojasi ne tik moteriška arba vyriška reprodukcijos organų sistema, tačiau ir struktūriniu, cheminiu, genetiniu, hormoniniu ir funkciniu požiūriu skirtingos smegenys, lemiančios biologinę lytį (sex). [...] Socialinė lytis apibūdina tas moterų ir vyrų savybes, kurios iš esmės yra socialiai sukurtos, o biologinė lytis apima tas, kurios yra biologiškai apibrėžtos. [...] Žmogaus lyties raidai svarbu [...] ir kiti genai, esantys nelytinėse chromosomose. [...] Lyties organams susiformavus (tiek vidiniams, tiek išoriniams), prasideda smegenų diferenciacija, veikiant lyties hormonams (testosteronas, estrogenai, progesteronas). [...] Šie du procesai (lyties ir smegenų diferenciacija) veikiami nepriklausomai vienas nuo kito ir gali būti įvairūs biologinės lyties ir socialinės lyties sutrikimai.“

„Terminas socialinė lytis yra kilęs iš socialinio konstruktyvizmo teorijų bei filosofų darbų, teigiančių, kad lytis išvis nėra susijusi su biologija: „lytis (sex) yra taip pat aplinkos suformuota kaip ir socialinė lytis (gender).“

Galbūt tai yra paaiškinimas, kodėl pats būdamas gamtos mokslų daktaras stokoju mokslinio paaiškinimo apie tokias socialines lytis kaip gender bender, gender blender, two-spirit, gender fluid ir t. t. Skirtinguose šaltiniuose pateikiamas nevienodas, nebaigtinis, kelių dešimčių socialinių lyčių sąrašas. Tad mūsų mokslininkų klausiau, kiek ir kokių socialinių lyčių pripažįstama egzistuojant bei paprašiau paaiškinti, kaip, remiantis moksliniais įrodymais, identifikuoti kai kurių iš jų skirtumus. Atsakyta, kad mano pateiktas pavyzdys nėra užbaigta mokslinė ar moksliniais įrodymais pagrįsta socialinių lyčių klasifikacija, o tik terminai, nusakantys, kaip įvairūs asmenys patys įvardina savo seksualinę tapatybę. Praktikoje tai reiškia, kad prisiimdami iš Stambulo konvencijos kylančią prievolę nediskriminuoti dėl socialinės lyties, nežinotume, apie ką išties kalbame ir ką daryti ar nedaryti įsipareigojame.

Mokslų akademijos atsakyme taip pat rašoma, kad „Kitokio socialinio lyties vaidmens nei biologinė lytis prisiėmimas psichinės sveikatos požiūriu yra Lyties tapatybės sutrikimas, Tarptautinėje ligų klasifikacijoje“. Aiškinama, kad „Lyties susiformavimo bei lytinės saviidentifikacijos procesas [...] priklauso nuo daugelio faktorių. Šie faktoriai bet kurioje lyties susiformavimo, kaip ir lytinės saviidentifikacijos stadijoje procesą gali daugiau ar mažiau pakreipti kuria nors netikėta kryptimi. [...] Kai šis procesas pasisuka tam tikra netikėta linkme, galimi lytinio potraukio, lytinės orientacijos ar lytinės saviidentifikacijos pasikeitimai. Kad gender (jei versime į lietuvių kalbą kaip lytinė saviidentifikacija) turi biologinį pagrindą, rodo empiriniai pakeitusių lytį asmenų stebėjimai bei tyrimai.“ Tačiau „Egzistuoja priešingas išvadas pateikiantys – t. y. rodantys ideologinį, o ne natūralų socialinės lyties pobūdį – tyrimai. 2015 m. Suomijos mokslininkų publikacija, parodžiusi, kad iš daugumos (75 proc.) į medikus dėl lyties keitimo pastaruoju metu besikreipusių jaunuolių kentėjo nuo vienokio ar kitokio psichikos sutrikimo […]“. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kai kurie tyrimai „rodo, kad socialinės lyties arba translytiškumo (transgender) ideologijai yra ypatingai paveikūs jauni, mažiau stabilios psichoemocinės būsenos asmenys, susidarantys klaidingą įspūdį, kad savo psichinius kentėjimus jie palengvins pasikeitę lytį“.

LMA atsakyme taip pat parašyta, kad „Translytiškumas – t. y. socialinės lyties neatitikimas biologinei lyčiai – yra terminas, besiremiantis ideologija, teigiančia, kad lytis yra giliai jaučiamas jausmas, o ne biologinis faktas. Toks jausmas psichinės sveikatos požiūriu yra lyties tapatumo sutrikimas.“

Į visa tai atsižvelgiant, konvencijos nuostatos dėl potencialaus draudimo atsisakyti pripažinti žmogaus pageidaujamą lyties tapatybę yra tiesiog reikalavimas gyventi pagal kitų sutrikimą. Konvencija nesiruošiama padėti sutrikusiems asmenims, bet siūloma visiems primesti tą pačią iliuziją. Ar iš tikrųjų nuo tokio kolektyvinio sapno tiems konkretiems žmonėms bus geriau?

Iš Lietuvos mokslų akademijos atsakymo neatrodo, kad taip būtų. Tegul skaitytojas atleis man už ilgas citatas, tačiau pateikiami faktai šokiruojantys ir įspūdingi. „Atlikta daug tyrimų, mėginančių nustatyti lyties keitimo bei priešingos lyties hormonų skyrimo poveikį tokį gydymą patyrusiems pacientams [...] Nors nemažai tokių tyrimų pažymi trumpalaikį subjektyvios būsenos pagerėjimą, 2004 m. Birminghamo universiteto mokslininkų pateikiamoje tokių tyrimų apžvalgoje pažymima, jog nei vienas jų nepateikia įtikinamų duomenų, kurie leistų teigti, kad lyties keitimas pagerina pacientų būklę.“

„Pastaraisiais metais pooperacinės būklės tyrimų ėmė daugėti. Danų tyrėjai 2016 m. paskelbė publikaciją apie 104 lytį pakeitusių pacientų sveikatą: jų gyvenimo trukmė buvo 53,5 metų, kai Danijoje vyrai vidutiniškai gyvena 78, o moterys – 81,9 metų […] Panašūs duomenys pateikiami 2011 m. Olandijoje atliktame 966 vyrų, tapusių moterimis, tyrime: jų mirtingumas buvo 51 proc. aukštesnis nei populiacijoje dėl dažnesnių savižudybių, AIDS, širdies-kraujotakos sistemos ligų ir priklausomybių nuo narkotikų [...] 2017 m. Švedijos Karolinska universiteto ligoninės specialistai paskelbė 190 vyrų, tapusių moterimis, subjektyviai jaučiamos gyvenimo kokybės tyrimą, kurio rezultatai parodė, jog gyvenimo kokybė buvo pagerėjusi vienų metų laikotarpiu po operacijos, tačiau praėjus 5 metams, šios moterys skundėsi žymiai blogesne gyvenimo kokybe nei populiacijoje [...] Vienas didžiausių apimtimi ir ilgiausią laikotarpį tyręs lyties keitimo pasekmių tyrimas 2011 m. paskelbtas kitos Karolinska Instituto Švedijoje specialistų grupės: mokslininkai stebėjo 392 lytį pasikeitusių asmenų sveikatą 30 metų laikotarpiu. Tyrimo rezultatai parodė, jog praėjus 10 metų po lyties keitimo operacijų, šie asmenys žudėsi 19 kartų dažniau nei likusi populiacija [...] Vertinant tai, kad šie tyrimai buvo atliekami šalyse (tai yra Danijoje, Olandijoje ir Švedijoje), kurios pirmauja pasaulyje išgyvendindamos homoseksualių ir translyčių (transgender) asmenų pasmerkimą (homofobiją bei transfobiją), galima daryti išvadą, kad visuomenei sudarius sąlygas tokius asmenis laikyti jų pasirinktos lyties tapatybės, jų subjektyviai jaučiama gyvenimo kokybė nepagerėja, o fizinė sveikata ženkliai pablogėja.“

Negali būti akivaizdesnių įrodymų, kad ideologinė strategija ne gydyti lyties tapatumo sutrikimą, o priversti visus aplinkinius ir pačią valstybę gyventi prisitaikant prie sutrikimo keliamų iliuzijų, nepadeda translytiškumo kamuojamiems žmonėms. Priešingai, tai atima iš jų galimybę gauti pagalbą ir pasiekti susitaikymą su savo kūnu ir tapatybe. Lyties keitimas chirurgo peiliu tik pakeičia išvaizdą, tačiau chromosomose užkoduotos lyties pakeisti niekada negali. Žmonės tiesiog žalojami, dažniausiai negrįžtamai.

Stambulo konvencija remiasi radikalia neomarksistine ideologija, siūlančia žmonėms patiems save susikurti, ignoruojant tikrovę ir biologinius apribojimus. Kad ši žalinga ir sveikam protui prieštaraujanti ideologija plistų, jos šalininkams tiesiog būtinas priėjimas prie valstybinio švietimo. Neatsitiktinai tiek Stambulo konvencija, tiek ir radikalių kairiųjų lytinio švietimo projektai siūlo skatinti ieškoti savo lytiškumo (t. y. lyties ir orientacijos), „nebijoti eksperimentuoti“. Dar radikalesnės už Stambulo konvenciją šiuo požiūriu buvo Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos lytiniam švietimui. Jose raginta pradinių klasių vaikams ieškoti savo lytiškumo ir suvokti orientacijų įvairovę, jų normalumą. Buvusi Seimo narė M. A. Pavilionienė registravo siūlymą Lietuvoje lytinį švietimą grįsti šiomis rekomendacijomis. Šiandien ta pati politikė žygiuoja už Stambulo konvencijos ratifikavimą. Konvencija, prisidengianti tariama kova su smurtu prieš moteris, iš tiesų nieko nauja nesiūlo šioje srityje, bet įveda radikalias naujoves indoktrinuojant mūsų vaikus. Jie ir yra pagrindinis konvencijos taikinys. Ir pirmiausiai dėl jų šiandien turime aiškiai apsispręsti ne atidėlioti sprendimus, o aiškiai atmesti šią konvenciją.