Savu laiku Robertas Schumanas ir jo bendražygiai davė pradžią Europos integracijai, taikiai kontinento raidai, kūrė autentišką integruotos Europos ir specifišką kiekvienos Europos šalies politinį veidą. Deja, šiandien nuo šios vizijos yra atsitraukta.
O pasaulis, kuriame gyvename, nėra saugus – saugumo situacija darosi vis sudėtingesnė, grėsmių sąrašas ilgėja, vis didėja rizika atsidurti naujų geopolitinių priešpriešų erdvėje. Manau, kad Europos ir Lietuvos politikai šiandien reikia esminio dvasinio atsinaujinimo. Reikia iš esmės ginti žmogaus orumą, jo kūno ir dvasios integralumą, ginti šeimą, ginti šalies istoriją, jos tautines kultūrines tradicijas, puoselėti demokratijos tradicijas. Dabar jau daugelis žmonių po valdančiosios koalicijos veiksmų suprato, kad perspėjimai, jog šios vertybės bus puolamos, buvo teisingi. Praėjo metai po rinkimų į Seimą, deja, regime lyderystės ir išmanymo stoką ir Lietuvoje politiniame gyvenime.
Pastarojo meto šalies bei regiono politinė raida nedviprasmiškai rodo, kad kyla grėsmė tautos gyvastingumui, demokratijai, tikėjimo laisvei bei Lietuvos valstybės saugumui, didėja visuomenės susiskaldymas, nepasitikėjimas žiniasklaida (ypač Nacionaliniu transliuotoju). Aktyvus tūkstančių šalies piliečių dalyvavimas taikiuose mitinguose byloja apie piliečių nusiteikimą aktyviai ginti žmonių sąmonėje gyvą ir šalies Konstitucijoje įtvirtintą šeimos sampratą, rodo, koks svarbus šalies gyvenime yra tradicinių, laiko patikrintų vertybių puoselėjimas.
Lietuvos jėgos, saugančios mūsų šeimas, tradicijas, mūsų šalies unikalumą, nepakartojamą istoriją, turi vienytis. Matome, kaip prieš spontanišką žmonių protestą pasitelkiamos gerai apmokamos propagandines priemonės, siekiama žeminti ir niekinti protestuojančius piliečius, menkinti jų keliamų klausimų svarbą. Valdžia demonstratyviai vengia dialogo tiek su politiniais oponentais Seime, tiek su visuomeniniais judėjimais, šiandien atstovaujančiais reikšmingą pilietinės bendruomenės dalį.
Labai gerai, kad buvo paskelbta Lietuvos Vyskupų Šiluvos Deklaracija, kuri pabrėžia siekį laisvoje demokratinėje valstybėje gerbti pamatinius asmens ir visuomenės gėrius:
• žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties;
• vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei lygiavertiškumą;
• šeimą, kylančią iš vyro ir moters santuokos, kraujo ir giminystės ryšių̨;
• tėvų teisę pagal savo dorovinius principus auklėti vaikus;
• sąžinės, religijos ir žodžio laisvę, kuri saugo visuomenę nuo totalitarizmo pagundų.
Tik išsaugodami šiuos prigimtinius gėrius galime išlikti ir klestėti. Deja, tenka apgailestauti, kad šiandien nestinga tendencijų ardyti šeimos pagrindus. Prisidengiant mokslo nepatvirtintomis hipotezėmis, dirbtinai skaldyti visuomenę fiziologinės, kultūrinės, emocinės įvairovės pagrindu, šeimos tradiciją norima pakeisti įvairiomis, dažniausiai net sunkiai apibrėžiamomis, lytinių, emocinių, pseudokultūrinių bendrijų formomis.
Lietuvos gyvybinės jėgos senka, darbdaviai prakalbo apie didelio masto imigracijos būtinybę ekonomikos augimui palaikyti. Todėl, užuot Seime kvailiojus „socialinės lyties“ ar dviejų vyrų „santuokų“ klausimais, reikia kuo skubiau, tariantis su tauta, priimti visą Šeimos stiprinimo ir Konstitucijoje įtvirtintų nuostatų pagrindu žmonių tarpusavio santykius reglamentuojančios teisės kompleksą, neišradinėjant pakaitinių jos formų ir kitokių šeimą silpninančių socialinių konstruktų, pasitelkiant gausią kultūrinės ir socialinės įvairovės patirtį, suvokiant kiekvieno visuomenės nario svarbą mūsų šalies gyvenime ir visų piliečių interesus.
Pastaraisiais metais, pajutę klimato kaitos grėsmes, supratome, kaip svarbu gyventi pasaulyje, kuriame vyrauja gamtos ir mūsų žmogiškų poreikių harmonija. Mūsų šeima turi būti taip pat natūrali, t. y. ekologiška. Mūsų tarpusavio santykiai taip pat privalo būti ekologiški – kuo labiau natūralūs ir padedantys komfortabiliai jaustis žmonių bendruomenėje, reikalui esant be baimės aiškiai išsakyti savo argumentus, savo nepritarimą sprendimams, bet tai daryti branginant vienas kitą. Turime kurti ne konflikto, o žmogus ir gamtos harmonijos pasaulį.
30 metų nepriklausomybės parodė mūsų gebėjimus pertvarkyti savo ekonomiką ir socialinę politiką, ją priartinti prie Vakarų visuomenės standartų. Tačiau mūsų žmonių reikšminga dalis jaučiasi palikti likimo valiai, jų socialinės problemos dažnai sprendžiamos dėl akių, nesiekiant esminių pokyčių, todėl socialinė atskirtis tik didėja. Iš dalies tai lėmė pasekmė to, kad valdžioje esamoms partijoms visa tai nelabai įdomu. Jos pasirinko kultūrinio marksizmo ideologiją, kurioje dominuoja ne darbo žmogaus, bet seksualinių mažumų teisės. Toliau einant šiuo keliu, žengsime į vis didesnį beprasmį visuomenės susiskaldymą. Alternatyva tam – nuoseklus krikščioniško socialinio mokymo principų įgyvendinimas. Tai nelengvas, bet, mano ir daugelio įsitikinimu, teisingas kelias.
Nesibaigianti pandemija ir gydymo bei prevencijos praktika rodo, kad nėra universalaus metodo kovoti su šia nelaime ir stabdyti ligos plitimą. Reikėtų vadovautis protingumo ir atsakomybės kriterijais, naudotis apsaugos ir gydymosi priemonėmis, tačiau neužmirštant, kad teisinėje valstybėje, net ir ekstremaliose situacijose negali būti pažeidinėjamos žmogaus teisės. Jokie administraciniai potvarkiai negali būti aukščiau Konstitucijos ir įstatymų, jokios aplinkybės neleidžia įvesti visuomenės segregacijos. Akivaizdu, kad vis labiau klimpsta nenuosekli Vyriausybės agitacijos už vakcinavimą programa, o žmones piktina perteklinės ir kai kurios praktiškai sunkiai įgyvendinamos priemonės įvedant Galimybių pasą. Jos nesėkmes mėginama pridengti sąmokslų prieš valstybę teorijomis.
Ir kitaip negalėjo būti, jeigu demokratinėje valstybėje, naudoji aponentų žeminimo ir prievartos, o ne pagarbos ir skatinimo priemones. Net ir savo propaguojamą Galimybių paso idėją valdantieji baigia sumauti. Pasirodo, už gerus pinigus registravimo sistema sugeba skaičiuoti tik iki dviejų! Pirmą skiepą suskaičiuoja, antrą suskaičiuoja, o štai Jums pasiskiepijus trečią kartą, manys, kad pasiskiepijote tik vieną kartą, t. y. Galimybių paso nebegausite... Absurdas, bet tai jau tapo kasdienybe.
Nors apie hibridinio karo galimybę kalbama senai, susidūrimas su juo konflikte su Baltarusija, parodė, kad esame tam nepasiruošę, kaip nepasiruošusi ir Europos Sąjunga. Dabar turime spręsti 4000 imigrantų socialines problemas, o ateityje galime turėti ir pasekmių socialiniam saugumui. Turime suteikti humanitarinę pagalbą visiems stokojantiems. Tačiau visi, ir ypač mūsų žmonės, turi matyti, kad be jokių išlygų ginsime valstybės suverenitetą, ginsime visuomenę nuo neteisėtos migracijos ir migrantų, kuriems humanitarinės pagalbos nereikia. Taip pat jokiais pretekstais nesilpninti valstybės sienos apsaugos ir gėdinga „vielos trūkumo“ istorija nepasikartos.
Dabartinė valdanti koalicija dirba dar nepilnus metus, tačiau jau reikšmingai praranda žmonių pasitikėjimą. O dar laukia brangstančios šilumos ir kitos problemos. Žmonės pagrįstai mano, kad ji prastai tvarkosi su problemomis. Jeigu ji nori dirbti iki kadencijos pabaigos, ji turėtų iš esmės keisti savo darbo stilių, atsisakyti dabar dominuojančio maždaug tokio bendravimo būdo: „durniau, ateik, aš tau paaiškinsiu, ką turi daryti.“