Lietuvos statistikos departamento 2021 m. leidinio duomenimis, 2020 m. 94,6 proc. Lietuvos (nefinansinių) įmonių sudarė labai mažos (0–9 dirbantieji) įmonės, mažos (10–49 dirbantieji) sudarė 4,5 proc., vidutinės (50–249 dirbantieji) – 0,8 proc., o didelės (250 ir daugiau dirbančiųjų) – 0,1 proc.
Galima numanyti, kad įvairiausios ekonomikos transformacijos, pažangiųjų technologijų ir inovacijų diegimo, aukštos pridėtinės vertės ekonomikos kūrimo, kosmoso užkariavimo programos gali rūpėti vos 0,9 proc. vidutinių ir didelių įmonių.
O kiek dėmesio smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimui skiriama šių metų kovo 16 d. Vyriausybės patvirtintoje Ekonomikos transformacijos ir konkurencingumo plėtros programoje ir Nacionaliniame pažangos plane? Klausimas – retorinis.
Galime džiaugtis reitingais
Oficialūs duomenys rodo, kad mūsų šalis verslui yra sudariusi palankias sąlygas. Naujai įmonei įregistruoti pakanka 1–3 dienų, Lietuva užima 3-ią vietą Europos Sąjungoje (ES) pagal verslo steigimo procedūrų paprastumą, 6-tą vietą ES pagal mokesčių sumokėjimo patogumą, 8-tą vietą pagal e. paslaugas verslui, 5-tą vietą pasaulyje pagal skaitmeninius technologijų įgūdžius, yra 11-ta laisviausia ekonomika pasaulyje.
Pasaulio banko tyrimo „Doing Business 2020“ duomenimis, Lietuva iškopė į 11-tą vietą. Tai aukščiausia Lietuvos pasiekta vieta nuo šio reitingo skelbimo pradžios.
Pasaulio kreditų reitingų agentūros Lietuvai suteikia stabilias ir ilgalaikes perspektyvas. Lietuva taip pat patenka į trejetuką Europoje pagal pritraukiamas tiesioginių užsienio investicijų darbo vietas vienam gyventojui.
Globalaus verslumo ir plėtros indeksas (angl. Global Entrepreneurship and Development Index), kurio tyrimo ataskaita paskelbta 2022 m. kovo mėnesį, rodo, kad Lietuva savo grupėje pagal didžiąją dalį įvairių verslumo rodiklių gerokai lenkia kitas 18 šalių, tokias kaip Ispanija, Lenkija, Graikija, Slovėnija. Lietuva savo grupėje užėmė 1-ą vietą pagal įvairių verslumo rodiklių įvertinimų visumą, daugelyje sričių yra lyderė: mokslinių tyrimų ir plėtros perdavimo ir pritaikymo, verslumo ugdymo mokyklose, naujų verslų „įėjimo į rinką“ ir kt.
Globalios verslumo stebėsenos tyrimo (angl. The Global Entrepreneurship Monitor) metu sudarytame verslumo indekse Lietuva patenka į sąrašo penketuką kartu su tokiomis šalimis kaip Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE), Nyderlandai, Suomija, Saudo Arabija ir yra palankiai vertinama kaip šalis, kuri skatina verslą pradedančias moteris – tarp lyderių šioje srityje savo pajamų grupėse taip pat yra JAE ir Indija.
Štai šis paminėtas rodiklis paskatino pasidomėti: kodėl per mažai moterų Lietuvoje drįsta kurti savo verslą?
Tenka konstatuoti, kad gražūs apibendrinti rodikliai neatspindi „žemiškų“, praktinių verslo moterų problemų.
Trukdžiai – mokesčiai ir administracinė našta
Pasak Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkės Dalios Matukienės, ar vyrams, ar moterims versle yra vienodai sunku. Bet moterų didesnį aktyvumą riboja šeima – juk moteris dažniausiai laiko visus keturis namų kampus. Ir tik užaugus vaikams arba netekus darbo po vaikų priežiūros atostogų dalis moterų ryžtasi savarankiškai dirbti.
D. Matukienės nuomone, smulkiajam ir vidutiniam verslui šiandien ypač trukdo administracinė našta, didžiuliai mokesčiai, skaitmeninių įgūdžių stoka. Didžiosios kompanijos dėl įsigalėjusių stereotipų į strateginius vadovaujamus postus, valdybas pageidauja daugiau vyrų.
Privačių globos namų Kauno rajone direktorė Irena tvirtina, kad jos versle labiausiai trukdo nepalankūs teisės aktai. „Konkretus pavyzdys. Panaudos pagrindais esu gavusi valstybės turtą senelių namams steigti. Investavau savo lėšų, kurios jau viršija 50 proc. gauto turto vertės. Labai rizikavau, nes teko įkeisti savo ir tėvų asmeninį turtą – namus, žemes ir t. t., – kad gaučiau paskolas plėtrai. Padidinome vietų skaičių dvigubai, gerinome gyvenimo globos namuose sąlygas. Panauda pratęsta dar 10 metų. Bet nėra jokios galimybės išsipirkti šį turtą, nors investavau, didinau jo vertę, kad geriau tenkintume visuomenės socialinius poreikius“, – sako Irena.
Jos nuomone, valstybės teisės aktai turėtų skatinti verslą vystyti, o ne stabdyti. Geriau, ramiau dirbti biudžetinėje globos įstaigoje – nei rizikos, nei asmeninės atsakomybės. Smulkiojo verslo kreditavimas – vienas labiausiai plėtrą stabdančių veiksnių.
Kodėl profesionali kirpėja-stilistė dešimtmečius nesiryžta pradėti savo verslo?
Kirpėja-stilistė Daiva iš Kauno prisipažįsta ne kartą yra pagalvojusi apie savarankišką veiklą. „Bet kai viską susidėstai „popieriuje“, įvertini grėsmes – sustoji. Įstatymų kaita neleidžia stabiliai planuotis, neskatina kurti savarankiško verslo. Verslui teisinė aplinka tikrai nėra palanki, netgi rizikinga. Ne taip, kaip, pavyzdžiui, užsienio šalyse, kur valstybė ir nuo mokesčių „pradinukus“ atleidžia, ir mielai konsultuoja. Lietuvoje smulkiojo verslo rankos labai surištos.“
Saulė Serafinienė, šeimos verslo „Urbanfood“ įkūrėja Dotnuvoje, irgi pripažįsta, kad moterims samdomas darbas atrodo saugesnis, ne toks rizikingas, suteikiantis stabilų uždarbį, nors ten moteris „pigesnė“ nei savame versle. Pasiryžusi kurti darbo vietą sau, turi išeiti iš komforto zonos. Saulei nesuprantama, kai biudžetinės įstaigos prašinėja paramos – nupirkti buitinių daiktų vaikų darželyje, mokykloje, perdažyti klasę ir pan. Tai turi garantuoti valstybė ar savivaldybė.
Ji pasigenda ir abipusiai naudingo savivaldos ir vietos verslininkų bendradarbiavimo. „Tegul ir savivaldybės pagalvoja, kaip padėti savo verslininkams, kaip vieniems kitus paremti, sudaryti kuo geresnes sąlygas užsidirbti. Savivaldybių renginių organizavimas, kiek tenka patirti, atiduotas renginių organizatoriams, kuriems tikrai nerūpi, kaip palaikyti krašto verslininkus. Manau, tokia politika – atsainus požiūris į smulkųjį ir vidutinį verslą Lietuvoje, siauras, ribotas požiūris į savo krašto verslų vystymąsi (pavyzdžiui, mokesčiai už prekybos vietą renginyje vietos verslininkams nemažinami) – neskatina verslo ir valdžios bendradarbiavimo“, – sako Saulė. Be to, ji pasigenda ir verslumo, ekonomikos pagrindų, pilietiškumo ugdymo.
Aldona Jakubauskienė iš Jiezno prieš aštuonerius metus ėmėsi individualios veiklos ir pradėjo nedideliais kiekiais gaminti bei prekiauti mėsos produktais tik dėl susiklosčiusių asmeninių aplinkybių. Išdirbusi prekyboje 33 metus, ryžosi pirkti seną pastatą. Investicijos atsipirko dėl sunkaus darbo. Labiausiai trukdo ne konkurencija, nors ir mažame miestelyje yra kelios maisto prekių parduotuvės. Labiausiai smaugia dideli mokesčiai, o džiugina pakitusi kontroliuojančių institucijų pozicija: daug konsultuoja, pataria, moko, o anksčiau nesigilindami tik baudė, ir nesuprasi, už ką.
Stokojama dėmesio smulkiajam verslui
Ekonomikos transformacijos ir konkurencingumo plėtros programoje numatoma pereiti prie pažangiosiomis technologijomis, inovacijomis, mokslo žiniomis grįsto darnaus ekonomikos vystymosi, didinti šalies tarptautinį konkurencingumą, perorientuoti pramonę link klimatui neutralios ekonomikos, sukurti nuoseklią inovacinės veiklos skatinimo sistemą, pritraukti tiesiogines užsienio ir vietos investicijas ir t. t. O siekdama strateginių ekonomikos transformacijos tikslų, Lietuva turi įgyvendinti esmines sėkmės sąlygas – nuo inovacijų infrastruktūros iki aukštą pridėtinę vertę gebančios kurti darbo jėgos.
Kad tokie ambicingi uždaviniai būtų realiai įgyvendinami, turi sustiprėti ne tik minėtas 1 proc. vidutinių ir didžiųjų įmonių, bet ir didžiausioji verslo dalis – smulkusis ir vidutinis verslas.