Sveikatos centrų steigimas – chaotiškas
Šiuo metu ministerija pradėjo vykdyti Funkcinės sveikatos priežiūros įstaigų modernizavimo reformą, t. y. prasidėjo bendruomenių sveikatos centrų steigimas. Šalyje kilus medikų bendruomenių nepasitenkinimui, ministerija pateikė informaciją, kaip ji bus vykdoma.
Informacija tokia: sprendimus, ar steigti sveikatos centrą, turi priimti savivaldybės, įvertinusios, kaip nurodo ministerija, visų teritorijoje esančių gydymo įstaigų efektyvumą ir teikiamų sveikatos paslaugų skaičių. Jos ir sprendžia, ar įstaigas jungti, ar pasitelkti bendradarbiavimo sutartis, kad būtų teikiamas bazinis paslaugų paketas.
Pagal rugpjūčio 1 d. įsigaliojusią tvarką, steigiamuose sveikatos centruose privalės būti teikiamos bazinės pirminės ambulatorinės sveikatos priežiūros, pirminės stacionarinės sveikatos priežiūros, antrinės ambulatorinės specializuotos sveikatos priežiūros, dienos stacionaro, ambulatorinės chirurgijos, dienos chirurgijos, skubiosios medicinos pagalbos, stacionarinės sveikatos priežiūros, visuomenės sveikatos priežiūros ir kitos paslaugos.
Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija – skatinimas bendradarbiauti su privataus sektoriaus įstaigomis, kviečiant jas tapti sveikatos centrų dalimi. Teigiama, kad įkūrus sveikatos centrus, paslaugas bus galima gauti patogiau ir greičiau, nes paslaugų organizavimas, teikimas ir koordinavimas vyks vieno langelio principu. Centre dirbs atvejo vadybininkas, kuris koordinuos pacientų patekimą reikalingoms paslaugoms gauti, patars, padės užsiregistruoti ir pan.
Tačiau abejotina, ar tikrai pacientai sulauks kokybiškų, prieinamų paslaugų, ar bus užtikrintas medikų bendruomenės tikėjimas tuo, kad reforma duos teigiamų rezultatų. Mano nuomone, reforma neparengta, vykdoma chaotiškai, nei savivaldybės, nei medikų bendruomenės, nei pacientai nežino, kas jų laukia. Ar reikalingas vieno langelio principas, ar atvejo vadybininko funkcijų negali vykdyti asmens sveikatos priežiūros įstaugų (ASPĮ) registratorės ar slaugytojos, ar privačių įstaigų jungimas sudarant bendradarbiavimo sutartis finansiškai neapsunkins pacientų ir ar tai nėra žingsnis savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigų sunaikinimo link, kad vėliau šios funkcijos būtų perduodamos privačiam sektoriui? Aš tikrai ne prieš privačią mediciną, bet iki šiol neaišku, kodėl įvairūs keliami reikalavimai savivaldybių sveikatos įstaigoms netaikomi privačioms?
Esu Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė, būdami opozicijoje ne kartą komitete kėlėme klausimus dėl vykdomų reformų, tarp jų ir dėl pastarosios, tačiau aiškių atsakymų nesulaukdavome. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija, kuriai priklausau, taip pat nepritaria šiai reformai ir būdams, kaip ji vykdoma.
Daug klausimų dėl pinigų
Tiek Vyriausybė, tiek Sveikatos apsaugos ministerija skelbia, kad sveikatos priežiūros pertvarkos tikslas – sutaupyti kuo daugiau pinigų. Ministras Arūnas Dulkys LRT televizijos laidoje „Savaitė“ teigė, kad „yra labai svarbu, ką mano, kokias įžvalgas turi EBPO, Europos Komisija – tai yra tie, kurie skiria mums 800 milijonų eurų. Patikėkit, jie labai atidžiai žiūri, ar mes tuos pinigus ruošiamės naudoti pokyčiams, ar ne.“
Tai pinigai, skirti visoms valdančiųjų numatytoms sveikatos reformoms, bet kaip konkrečiai pinigai bus skirstomi, kokioms reformoms ir kiek, skaidriai ar ne vyksta šis procesas, atsakymų aš neturiu.
Bendruomenių sveikatos centrų steigimui iš Europos Sąjungos (ES) fondų investicijų laikotarpiu dviems regionams numatyta skirti: Sostinės regionui – 39,4 mln. eurų, Vidurio ir Vakarų Lietuvos – 217,7 mln. eurų. Bendruomenių sveikatos centrai turi pradėti dirbti 2024 m. sausio 1 d., tačiau jau dabar aišku, kad planuotų ir savivaldybėms žadėtų lėšų vykdyti reorganizacijas nepakaks. Kaip Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė esu gavusi prašymų padėti spręsti jau iškilusias problemas: buvo žadėtos konkrečios lėšos, o parengus projektus, numatančius įsigyti paslaugų teikimui reikalingą medicininę ir kitą įrangą, pritaikyti patalpas paslaugų teikimui, pritaikyti aplinką ir patalpas neįgaliųjų pacientų poreikiams, buvo atsakyta, kad tokių lėšų ministerija skirti negali. Reikia pripažinti, kad medicininiai ištekliai sutelkiami 5 regioniniuose medicinos centruose, o didžioji dalis tenka Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gydymo centrams.
Manau, kad skubotumas šitaip vykdyti visas sveikatos reformas, be diskusijų su savivaldybėmis, medikų bendruomenėmis ir pacientų organizacijomis, yra tik siekis gauti žadėtus 800 mln. eurų. Reikia tikėti, kad jie pasieks Lietuvos sveikatos sistemą, tačiau ar išspręs per šiuos trejus metus sukurtą chaosą šioje srityje, nesu tikra.
Na, o kalbant apie bendruomenių sveikatos centrų steigimą, turiu įtarimų, kad ministerijos prioritetas nėra vidutinių ir mažųjų savivaldybių gyventojų teisė gauti kokybiškas paslaugas vietoje ir laiku, o greičiau galimybė kontroliuoti turint savo galioje dideles reformai skiriamas ES lėšas.
Norime netekti dar daugiau specialistų ar galvosime, kaip juos išlaikyti?
Pastaruoju metu žiniasklaidoje skaitome, kad kai kurių savivaldybių medikai dėl nesutarimų su savivaldybių vadovybe palieka ar ruošiasi palikti savo darbo vietas. Taip, tai tampa opia problema. Ministras A. Dulkys taip pat susirūpinęs, kad Lietuvoje trūksta 650 medikų.
Dažniausiai sakoma, kad medikų netenkina atlyginimai. Vertindama apibendrintai, drįstu suabejoti šiuo teiginiu. Mano žiniomis, Sveikatos apsaugos ministerijos Asmens sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų įkainiai per pastaruosius 10 metų išaugo beveik dvigubai, Privalomojo sveikatos draudimo fondo rezervas yra beveik 600 milijonai eurų. Sveikatos apsaugos ministro įsakymuose, kuriais tvirtinami teikiamų paslaugų įkainiai sveikatos apsaugos įstaigoms, rekomenduojama 10 proc. nuo įstaigoms Valstybinės ligonių kasos už paslaugas pervedamų lėšų skirti darbuotojų atlyginimams didinti, tačiau medikų bendruomenė vargiai tai gauna.
Konkrečiai lėšų paskirstymą vykdo gydymo įstaigų vadovybė, respublikinio pavaldumo sveikatos įstaigose šį darbą kontroliuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Tuo tarpu savivaldybių sveikatos priežiūros įstaigose tai be jų vadovų turi kontroliuoti savivaldybių tarybos ir merai ir, mano nuomone, turėtų tai daryti savivaldybių gydytojai, tačiau kokios jų funkcijos ir ką jie veikia, neaišku. Susidaro situacija, kai vienų savivaldybių ASPĮ darbuotojai gauna gerus atlyginimus, kitų – jais nepatenkinti, nes lėšos skirstomos netolygiai ir neteisingai. Kadangi kai kurių savivaldybių sveikatos įstaigos skundžiasi lėšų būtiniausioms reikmėms trūkumu, VLK specialistai siūlė Seimo Sveikatos reikalų komitetui pakviesti į posėdį gautas lėšas skirstančių įstaigų atstovus, kad pasidalytų gerąja praktika, tačiau to padaryta nebuvo.
Manau, kad medikų atlyginimų klausimas tikrai opus, už tai atsakinga ne tik Sveikatos apsaugos ministerija, bet ir įstaigų vadovai, aišku, ir savivaldybės. Beje, tikrai yra savivaldybių, kur tinkamai organizuotas darbas, tad jose mediko darbą per praėjusius metus pasirinko 10 ir daugiau medikų. Tai reiškia, kad turi būti sudarytos tinkamos darbo sąlygos, siekiama suteikti kuo daugiau paslaugų, už jas pervesti pinigai racionaliai paskirstyti ir naudoti. Manau, tai padėtų pritraukti medikus ir į rajonų sveikatos priežiūros įstaigas.