Projektas numato galimybę seniūnijose, kuriose tautinė mažuma sudaro ne mažiau nei 1/3 nuo bendrojo seniūnijos gyventojų skaičiaus, gyvenviečių, gatvių, viešojo administravimo subjektų ir kitų topografinių ženklų pavadinimus greta valstybinės kalbos rašyti tos tautinės mažumos kalba. Papildomi užrašai taip pat galimi seniūnijose, kuriose gyvenanti tautinė mažuma sudaro mažiau nei 1/3. Tačiau tam turi pritarti seniūnijos gyventojų apklausoje sudalyvavusių gyventojų dauguma. Šios nuostatos nėra imperatyvios, nes dėl tokių užrašų vartojimo galutinį sprendimą priima savivaldybės taryba.
Taip pat siūloma savivaldybėje, kurioje tautinė mažuma sudaro ne mažiau nei 1/3 nuo bendrojo savivaldybės gyventojų skaičiaus, tautinei mažumai suteikti teisę kreiptis raštu arba žodžiu tos tautinės mažumos kalba į šios savivaldybės teritorijoje esančius viešojo administravimo subjektus bei jų padalinius. Esant tokioms pat sąlygoms, savivaldybės institucijų teikiama vieša informacija ir pirminė teisinė pagalba greta valstybinės kalbos gali būti teikiama ir tos tautinės mažumos kalba.
Dešinieji kaip visada kelia šurmulį. Save pristatantys vos ne vieninteliais Lietuvos valstybingumo gynėjais, bando visuomenei įrodyti, kad yra viena neginčijama tiesa ir jį slypi būtent jų žodžiuose. Visi minėti veikėjai iš esmės sako tą patį – toks įstatymas yra antivalstybinis, tai tik pradžia, vėliau tautinių mažumų norai tik augs, tai pataikavimas kaimyninei Lenkijai ir pan. Atrodo, kad šiems asmenims jų nacionalistinės pažiūros yra žymiai aukščiau už pilietiškumą. Gerbiu kiekvieno nuomonę, todėl šiuo atveju tikrai nesiruošiu kritikuoti konservatorių ir juos palaikančių politologų. Nuolatinio pykčio ir nepasitenkinimo pakanka vien iš jų pusės. Tačiau yra keli dalykai, kuriuos derėtų aptarti.
Ponas Stundys siūlomą tautinės mažumos sąvoką vadina abstrakčia. Pasigenda nuorodų į istoriškumą ar tradiciją bei sako, kad savęs identifikavimo ir giminystės patvirtinimo apibrėžimui yra per mažai. Konservatoriaus nuomone, socialdemokratai paviršutiniškai perskaitė Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją.
Tikrai ne. Šio įstatymo projekto nuostatos atsirado diskusijų, kuriose dalyvavo nevyriausybinių organizacijų atstovai, sociologai, kalbininkai ir teisininkai, metu. Jie pagal savo kompetencijas niekuo nesiskiria nuo pono Stundžio ir kitų kritikų. Įdomumo dėlei, verta paminėti ir tai, kad panašių atsiliepimų sulaukta ir iš kai kurių Lietuvos lenkų organizacijų atstovų. Jie tautinės mažumos sąvoką bando kurti vadovaujantis panašiais principais kaip ir ponas Stundys. Skiriasi tik pažiūros ir siektini tikslai. Vieniems ir kitiems svarbu pasiekti, kad kažkokios konkrečios tautybės atstovai būtų laikomi tautine mažuma arba ne.
Socialdemokratų siūlomas Tautinių mažumų įstatymo projektas sudaro asmenims galimybę rinktis. Tai normali daugelio Europos Sąjungos valstybių praktika, siekiant tautinių mažumų integracijos ir pilietiškumo stiprinimo. Lietuva yra ratifikavusi vieną iš dviejų pagrindinių tautinių mažumų teises ginančių dokumentų – Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją. Konvencijos pasirašymas ir įgyvendinimas buvo viena iš narystės Europos Sąjungoje sąlygų. Dešinieji laiko save valstybingumo ir lietuvių kalbos puoselėtojais. Vis akcentuoja tam kylančias grėsmes bei sako, kad neturime nusileisti mažumoms ir suteikti jiems išskirtinių teisių. Tačiau vos tik kaimyninėje Lenkijoje tautiškai nusiteikę chuliganai uždažo ar kitaip išniokoja lietuviškus vietovių pavadinimus, pirmieji pažeria kritikos ir išreiškia nepasitenkinimą.
Viskas, apie ką kalbame, yra mūsų pažiūros ir vertybės. Vieni nori kurti tautinę valstybę, kiti pilietinę. Kalbos dėl grėsmės lietuvių kalbai yra nepagrįstos. Minint atkurtos Lietuvos šimtmetį, prisiminkime, kokią valstybę kūrė tuometiniai signatarai bei kiti mūsų valstybei nusipelnę veikėjai. Taip, pilietinę. Nors dešinieji dažnai bando savaip perpasakoti istorinius faktus, tik dėka tuometinių signatarų, socialdemokratų Stepono Kairio, Jono Vileišio, Stanislovo Narutavičiaus (lenk. Stanisław Narutowicz) ir Mykolo Biržiškos, gimė būtent tokia, nuo jokios kitos valstybės nepriklausomos Lietuvos koncepcija. Tuometinėje atkurtoje Lietuvoje iki pat autoritarinės valdžios atėjimo net Kauno ir Panevėžio gatvių pavadinimus galima buvo pamatyti užrašytus lenkų ar jidiš kalba, o Klaipėdoje – vokiečių.
Taigi tokie politikai kaip Valentinas Stundys, Audronius Ažubalis, Paulius Saugardas, Laurynas Kasčiūnas bei nepartiniai dešinieji, kaip mano minėtas Vytautas Sinica, mato valstybės kūrimo procesą per savo prizmę. Tokią pat nuomonę jie bando formuoti visuomenėje. Tačiau visada yra ir kita pusė. Valentinas Stundys prieštarauja ne tik socialdemokratams, bet ir savo partiečiams. Mano žiniomis, buvusio TS-LKD pirmininko Andriaus Kubiliaus nuomonė šiuo klausimu yra kitokia. Todėl visiems dešiniųjų marginalams linkiu pirmiausia padiskutuoti ir surasti aiškią poziciją partijos viduje.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.