Štai būtent dėl per mažo dėmesio buldozeriu prastumtai policijos sistemos reformai, šiandien atbulinę pavarą, matydama padarytas klaidas, bando įjungti Vidaus reikalų ministerija. Tačiau tuo pat metu Vyriausybės kabinetuose nuolat kalbama apie naują pertvarką priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų sistemoje.
Reformos rezultatas – nebėra kam dirbti
Policijos sistemos reforma jau užbaigta. Nors buvusi policijos vadovybė, nepriimdama savo kolegų ir profsąjungų pastabų, ją aršiai gynė, šiandien matome, kad klaidų vis dėl to išvengti nepavyko.
Dar Premjero Sauliaus Skvernelio vadovavimo policijai laikais pradėta reforma buvo orientuota į policijos sistemos optimizavimą. Pertvarkant policijos veiklos modelį ir mažinant pareigūnų skaičių, siekta efektyvumo ir didesnių algų. Tačiau priimtų sprendimų paketas tik nutolino policiją nuo gyventojų ir jų problemų sprendimo.
Teritoriniuose komisariatuose dirbę viešosios ir kriminalinės policijos pareigūnai tapo „universaliais“ policininkais, kuriems visas funkcijas suplakė į vieną krūvą. Žadėta kelti algas, bet koeficientai nesikeitė, tiesiog taikyti priedai.
Pavyzdžiui, tik tarnybą pradėjusiam vidurinės grandies pareigūnui buvo skiriamas priedas, siekiant, kad jo atlyginimas prilygtų dešimtmetį dirbančio kolegos algai. Dėl tokių praktikų suprastėjo mikroklimatas, vyresni kolegos pradėjo nenoriai dalintis savo patirtimi su naujais darbuotojas. Kita vertus, ne visi naujokai užsibūna tarnyboje.
Mano nuomone, vienas blogiausių sprendimų buvo apylinkės inspektoriaus ir nepilnamečių reikalų pareigūno pareigybių panaikinimas.
2016 m., vietoje iki tol veikusių policijos nuovadų, buvo įsteigtos grupės, atsakingos už veiklą paskirtoje teritorijoje. Apylinkės inspektorius pakeitė grupėse dirbantys pareigūnai.
Nors buvusi policijos vadovybė tuomet aiškino, kad grupių vyresniesiems numatytos tos pačios funkcijos, kaip ir apylinkės inspektoriams, tačiau kaip matyti dabar, gyventojams tas naujasis veiklos modelis netapo nei suprantamas, nei priimtinas.
Suprastėjo bendradarbiavimas tarp vietos policijos pareigūnų bei seniūnijų darbuotojų ir pačių gyventojų.
Žmonės ėmė vis dažniau skųstis, kad anksčiau viskas buvo kitaip: apylinkės inspektoriai sugebėdavo išaiškinti įvykius, gyventojai jais pasitikėjo, kreipdavosi tiesiogiai. Patys inspektoriai pažinojo daugelį asmenų, šeimų ir buvo neatsiejama bendruomenės dalis.
O dabar viešoje erdvėje matome vis daugiau pranešimų apie vagystes, kurių policija ištirti nepajėgi.
Pikčiausia tai, kad Policijos departamentas, o ypač tie, kam patikėta komunikacija su visuomene, mojuoja statistiniais duomenimis ir sako, kad jaudintis nėra ko, nusikalstamumas mažėja. Tačiau realybė – kitokia.
Dar 2017 m. policijos vadovybės iniciatyva Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintas naujas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis, kuris padidėjo ketvirtadaliu: nuo 37,66 iki 50 eurų. Pažeidėjai irgi skaičiuoja.
Veikos, kurios anksčiau buvo traktuojamos kaip nusikalstamos, dabar tapo administraciniais nusižengimais ir dėl jų nepradedami ikiteisminiai tyrimai. Nusikalstamų veikų sąrašas pagal Baudžiamąjį kodeksą sumažėjo, bet tuo pat metu smarkiai išaugo joms giminingų administracinių nusižengimų.
Reformos kulminacija – buvusių policijos nuovadų atsisakymas. Policija nuo regionuose esančių gyventojų dar labiau nutolo.
Ilgai laukti nereikėjo, 2019 m. pabaigoje pamatėme, kad, pavyzdžiui, Klaipėdoje, niekas nesusitvarko su grupele siautėjančių nepilnamečių. Naujasis policijos vadovas ėmė kalbėti apie naujų padalinių steigimą, siekiant spręsti kylančias problemas.
Po kurio laiko Mažeikių rajone nušautas policijos pareigūnas. Pradėta kalbėti apie pertvarkas policijos valdymo sistemoje, t. y. apie administracijos optimizavimą ir pareigūnų grąžinimą arčiau žmonių.
Tą patį neseniai pareiškė ir vidaus reikalų ministrė.
Iš klaidų nepasimoko
Deja, valdantieji iš klaidų nepasimoko. Vyriausybės kabinetuose jau kurį laiką brandinama nauja pertvarka, kuri šį kartą paliestų ugniagesius gelbėtojus.
Vidaus reikalų ministerijos sudaryta darbo grupė dar praėjusių metų rudenį apsvarstė ir savivaldybių priešgaisrinių tarnybų naikinimo klausimą.
Šiuo metu valstybės priešgaisrines gelbėjimo pajėgas sudaro Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, savivaldybių priešgaisrinės tarnybos, žinybinės priešgaisrinės pajėgos ir savanoriškos ugniagesių organizacijos.
Savivaldybių priešgaisrinės tarnybos buvo įkurtos tam, kad užtikrintų gaisrų gesinimą ir pirminius gelbėjimo darbus nuo didžiųjų miestų ir savivaldybių centrų nutolusiose vietovėse. Šios tarnybos dalyvauja gesinant apie 50 proc. visų šalies gaisrų ir atliekant apie 30 proc. gelbėjimo darbų.
Daugelyje Europos šalių savivaldybių priešgaisrinės tarnybos yra nuolat stiprinamos ir toks modelis pasiteisina. Tačiau Lietuva vis dar išlieka labai centralizuota – visi sprendimai priimami sostinėje.
Valdantieji „valstiečiai“ po Seimo rinkimų patvirtintoje Vyriausybės programoje numatė suteikti daugiau galių vietos savivaldai, didinti gyventojų apsaugą nuo nelaimių, užtikrinti, kad gelbėtojai galėtų pasiekti kiekvieną gyventoją per mažiau nei 15 minučių. Šiandien matome, kad tai buvo tik pažadai.
Valdžios pareiga užtikrinti, kad Lietuvos žmonės jaustųsi saugūs ir kad saugūs jaustųsi tie, kas tuos žmones saugo. Minėtas viešojo sektoriaus mažinimas, vargu, ar padeda tai pasiekti.
Privalėsime ištaisyti dabartinės valdžios klaidas ir stiprinti viešojo saugumo sistemą, kad ji realiai tarnautų Lietuvos žmonėms. Kaip tai padaryti?
– Atkurti dalį teritorinių policijos padalinių, grąžinant policijos pareigūnus arčiau kiekvieno žmogaus.
– Išsaugoti savivaldybių priešgaisrines tarnybas, užtikrinant nuolatinį ne mažesnį nei dviejų profesionalių ugniagesių budėjimą pamainoje bei sklandų savivaldybių priešgaisrinių tarnybų ir Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos bendradarbiavimą.
– Gerinti viešojo saugumo sistemos darbuotojų darbo sąlygas, ypatingą dėmesį skiriant pozityvaus mikroklimato užtikrinimui, darbuotojų poreikių analizei ir socialinių garantijų didinimui.
– Skatinti gyventojus tapti policijos rėmėjais, ugniagesiais savanoriais, įsitraukti į nusikalstamumo ir gaisrų prevencijos bei viešosios tvarkos užtikrinimo veiklas. Stiprinti visuomenės švietimą saugaus elgesio klausimais.
– Užtikrinti Bendrojo pagalbos centro ir skubiosios pagalbos tarnybų integralumą, bendros veiklos kokybę, teikiant neatidėliotiną pagalbą gyventojams.
– Didinti valstybės rezervo civilinės saugos priemonių atsargas, geriau pasitelkti ir panaudoti nelaimių atvejais.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.