Robertas Šarknickas. Kreipiuosi į aukščiausią – Kultūros – ministeriją!

Vietoj žadėto mažiausiai dukart didesnio biudžeto nei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui (SRTRF), kuris kasmet turėjo didėti, Medijų rėmimo fondui numatyta tik 5 mln. eurų. Gerbiamas ministre Simonai Kairy, juk reformuodamas fondą iš tribūnos sakėte, kad bus žymiai geriau ir finansavimas bus visai kitoks nei senajame fonde.

Žiniasklaidos organizacijos kreipėsi į visas valstybės institucijas, net į Prezidentą Gitaną Nausėdą, prašydamos laikytis duotų pažadų visos šalies žiniasklaidos bendruomenei ir numatyti kitais metais 9 mln. eurų biudžetinį finansavimą, kuris kasmet didėtų, kaip ir finansavimas visuomeniniam transliuotojui. Tą patį girdėjome ir mes, Seimo nariai. Būtų kultūringa tesėti, juk esate Kultūros ministerija.

Šiek tiek chronologijos. 2023 m. balandžio mėnesį Seime priimti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai, kuriais sutarta pertvarkyti paramos žiniasklaidai modelį ir įsteigti naują viešąją įstaigą – Medijų rėmimo fondą. Už naujas nuostatas balsavo 85 Seimo nariai, susilaikė 10 parlamentarų.

Jau tada Seime kilo abejonių, ar reikia reformuoti tai, kas jau yra susiformavę, visiems įprasta, ir yra aiški tvarka. Todėl buvo ir prieš balsuojančių Seimo narių. Buvo daug neaiškumų, kurie dabar išlenda į viršų, pavyzdžiui, dėl išaugusio žaidėjų skaičiaus žiniasklaidoje, ypač Vilniaus regione. Apie tai vėliau.

Naujojo Medijų rėmimo fondo pagrindinė atsakomybė už skirstomą paramą atiteks Fondo tarybai. Savitvarkos principu grindžiamą tarybą sudarys 10 narių – informacijos rengėjus ir skleidėjus vienijančių organizacijų atstovų, kurių vieną skirs ir Medijų taryba.

Medijų rėmimo fondo steigėjais bus Kultūros ministerija, Visuomenės informavimo etikos asociacija ir Kultūros periodinių leidinių asociacija. Jos lygiomis dalimis dalyvaus valdant fondą ir spręs visuotiniam dalininkų susirinkimui priskirtus fondo veiklos ir strateginio valdymo klausimus. Čia, kaip matome, viso labo tėra trys dalininkai (anksčiau, prie SRTRF, buvo 21 dalininkas), interpretacijoms vietos nedaug, bet labai aišku, kad dabar steigėjų dėl visiškos demokratijos yra per mažai – apie tai ir tada garsiai buvo kalbėta, bet šis klausimas prašosi atskiros temos. Dabar privalu ieškoti išeičių, reikia veikti, kol biudžetas neatkeliavo į Seimo posėdžių salę.

Pokyčių gal ir reikėjo, kad atsirastų naujas finansavimo modelis, tam tikros tvarkos, tačiau jau dabar matoma spragų, kaip dėliojasi šachmatai. Atsirado finansavimas ir tautinėms mažumos, viešosios informacijos skleidėjams, ir fizinių asmenų – žurnalistų – projektams. Trumpai tariant, padaugėjo žaidėjų iš Vilniaus ir jo regiono. Klausimas: o kur kiti regionai? Negi vėl jie bus skriaudžiami, kaip yra su Europos Sąjungos lėšomis, kurių daugiausia gauna Vilnius?

Įstatyme nutarta įtvirtinti, kad fondas skirs paramą viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų projektams ir veiklai pagal šias programas (prioritetines sritis): kultūrinės žiniasklaidos ir kultūros periodinių leidinių; regioninės žiniasklaidos; naujienų, tiriamosios ir šviečiamosios žurnalistikos; žiniasklaidos tautinių mažumų kalbomis ir lietuvių išeivijos (diasporos) žiniasklaidos; kitas programas, parengtas fondo tarybos, atsižvelgiant į visuomenės informavimo kultūros raidos ir plėtros bei informacinio saugumo ir visuomenės atsparumo stiprinimo prioritetus.

Šuoliais artėjant biudžeto svarstymams, gauname nemažai laiškų į Seimo pašto dėžutes: padėkite, nes mes būsime priversti užsidaryti arba vegetuoti. Kultūros ministro S. Kairio žadėtos permainos nieko neduoda, atvirkščiai, regioninei žiniasklaidai gresia krachas.

Štai tik vienas iš kelių dešimčių pavyzdžių: Lietuvos regioninių radijo stočių asociacija – organizacija, kuri vienija ir atstovauja 11 Lietuvos regioninių radijo stočių. Reklamos pajamų mažėjimas. Per pastaruosius metus regioninės radijo stotys patyrė reikšmingą reklamos pajamų sumažėjimą, o tai yra pagrindinis jų finansavimo šaltinis. Itin didelę įtaką turėjo pandemija, tačiau dar prieš pandemiją regioninių radijo stočių pajamos nebuvo sugrįžusios į iki 2008 metų krizės buvusį lygį.

Didelę įtaką tam turi verslų konsolidacija, kuomet regionuose nebelieka atsakingų asmenų, visi sprendimai priimami Vilniuje, centrinėje būstinėje, renkantis centralizuotas reklamos kampanijas, nebekreipiant dėmesio į regionus ar jų skirtumus. Regioninėms radijo stotims susiduriant su dideliais finansiniais iššūkiais, kyla grėsmė jų gyvavimui ir galimybei teikti kokybišką informaciją vietos gyventojams, o tai itin svarbu, nes nacionalinės žiniasklaidos priemonės atspindi tik labai mažą dalį regionų aktualijų, neturi savo reporterių miestuose ir miesteliuose.

Kaip minėjau, privalu ieškoti išeičių, būtina didinti finansavimą, kuris buvo žadėtas reformuojant fondą, ir apsaugoti regioninę žiniasklaidą. Būtina ir toliau išlaikyti profesionalumą, demokratiją ir pliuralizmą, technologijos augimą. Tam būtinas adekvatus finansavimas.