1990–1992 m. V. Jasukaitytė buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė. Dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros komisijoje.
Aukščiausiojoje Taryboje 1990–1991 m. priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai, vėliau iš jos pasitraukė ir perėjo į mišrią frakciją. Apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą politikė, rašytoja V. Jasukaitytė sakė: „Ėjau tuo keliu visą gyvenimą, vedama širdies ir intuicijos.“
Rašytojų sąjungos narė itin ryškiai įsiminė Atgimimo metais, po lietuvių rašytojų susitikimo su tuometiniu Sovietų Sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu. Tuomet Vilniuje į M. Gorbačiovo pasakymą, kad derėtų atsargiai žvelgti į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, rašytoja išrėžė: „Pulsim ant bėgių, bet nepriklausomybės vis tiek reikės.“ Vėliau pasukusi į politiką V. Jasukaitytė ne visuomet sutikdavo su parankia politika, kas lėmė nemažą būrį jos kritikų. Dėl to rašytoja smarkiai išgyveno.
V. Jasukaitytė buvo apdovanota įžvalgos dovana – ji pirmiau nei kiti numatė ne vieną Lietuvos įvykį, vieno ar kito politiko iškilimą ar krytį ir ypač skaudžiai išgyveno politikų nutolimą nuo tautos, vertybių, kad nesilaikoma Konstitucijos, dėl kurios pati yra balsavusi.
„Politika pas mus grindžiama ekonomika, bet dažniausiai tai yra dūmų uždanga. Dažniausiai viskas baigiasi kitaip. Ši politika moralės neturi.“ Šie jos žodžiai leidžia suprasti, kad signatarė V. Jasukaitytė buvo drąsi moteris, nebijanti pasakyti tiesos, buvo narsi kovotoja dėl Lietuvos vertybių ir tradicijų puoselėjimo bei jos tęstinumo išsaugojimo.
Sakydavo: „Netiesa, kad politikai nereikia laikytis moralės principų – aiškiausias įrodymas – nacizmas ir komunistinis laikotarpis. Visos šalys turi savo pamatines vertybes, kurių niekada neatsisako, kurias dažnai gina ginklu. Vienos iš jų – kalba, kultūra, etninės žemės. Su teritorijomis būna visko, bet kai išnyksta kalba ir kultūra – tautos nebėra, valstybės institucija pereina svetimiems. Nekalbėsiu apie kalbinius dalykus. Jau tiek prirašė Filologijos specialistai profesoriai, tačiau daliai politikų – nė motais, tarsi nemokėtų ne tik skaityti, bet ir nesuprastų, kad yra toks mokslas kalbotyra, pagal kurią sprendžiama apskritai apie mūsų kultūros raidą. Paslėptas sumanymas kištis prie vietovardžių“, – tada kalbėjo signatarė V. Jasukaitytė.
Neabejoju, kad, jeigu signatarė būtų tarp mūsų, greičiausiai dirbtų Kultūros komitete ir atsakingai dirbtų Lietuvos kultūros laukui, tradicijų puoselėjimui, rūpintųsi jų išsaugojimu įstatyminiu lygmeniu, drąsiai pasisakytų, kas dabar ne taip vyksta Lietuvoje, nebijotų paprieštarauti Seimo priimamiems sprendimams, net jei jos nuomonė neatitiktų daugumos Seimo narių pozicijos. Ji drąsiai pasisakytų už lietuvybės, lietuviškų simbolių, lietuviškų tradicijų ir vertybių, lietuviškos kultūros ir lietuvių kalbos išsaugojimą bei puoselėjimą.
Signatarė jau tada nujautė, kas laukia Lietuvos ateityje, atrodo, kad viskas ir pildosi.
Gerbiami kolegos, tegu šis priminimas apie signatarę V. Jasukaitytę lieka mums kaip ženklas, jog lietuvių kalba, kultūra bei etninės žemės yra mūsų tautos ginklai. Prisiminkime, kaip susikibę rankomis su lietuviška poezija ir dainomis iškovojome laisvę.
Vienos dažniausiai tuo metu deklamuotų eilių buvo Justino Marcinkevičiaus:
Diena atrištom akim. Tauta iš kapo pakilus.
Viešpatie, leisk jai atkimt. Tebūna jos žodžiai kilnūs.
Pašauk ją, pašauk atsitiest ir laisvę išskleist – kaip esmę.
Štai mes – ir mūsų tik tiek, kiek buvom ir kiek esame.
Kiek būsim šioje dienoje sudygę augimui ir brandai,
ant žemės gyvi ir po ja, paženklinti lietuvybės randais.
Prie savo kalbos prikalti, prie istorijos prirakinti.
Žmonės, jūs nekalti. Jūs tik labai iškankinti.
Bet jau atrištom akim. Ir kaip vėliava jau – pakilūs.
Lietuva, leisk mums atkimt. Tebūna mūs polėkiai kilnūs.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.