Viskas kaip ir gerai, centralizuota vaikų teisių tarnybų sistema kol kas veikia. Nebėra vietos politikų sprendimo, kas turi dirbti šioje jautrioje organizacijoje. Sena praktika buvo ydinga, nes dirbdavo ir nelabai kompetentingų žmonių. Dabar reikalavimai specialistams yra kur kas aukštesni, tačiau Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatyme dar vis galima rasti spragų.
Paskutiniai įvykiai dėl atimtų vaikų iš tėvų Vilčinskų – teismo sprendimu buvo pripažinta, kad vaikai buvo paimti neteisėtai. Kitas įvykis, nuskambėjęs per visą šalį, kai iš namų buvo paimamas berniukas iš mamos. Tada visuomenė buvo pasipiktinusi Vaiko teisių apsaugos tarnybos Palangos skyriaus specialistų veiksmu, kai rėkiantis vaikas atsisakė eiti kartu. Ši situacija dar kartą patvirtina dėl specialistų veiksmų. Ar ne laikas būtų ne tik laikytis įstatymo raidės, bet ir žmogiškiau pažiūrėti, išgirsti vaiko kalbą, nes rėkimas balsu jau buvo aiški jo kalba, kad ne laikas, ne tokioje situacijoje turi būti paimamas prievarta vaikas. Kur vis dėl to yra teisinės spragos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, kas turi nešti atsakomybę panašiose situacijose, kodėl dar vis vaikai nukenčia nuo kai kurių specialistų, kurie žaibiškai paima vaikus iš tėvų?
Žinoma, specialistų darbas yra nepavydėtinas, sudėtingas, bet turime ir nemažai tėvų bei nevyriausybinių organizacijų nusiskundimų dėl paties paėmimo proceso. Kodėl tokie dalykai nėra sprendžiami vaikų teisių ir įvaikinimo tarnybos? Kas turi nešti atsakomybę už padarytą moralinę žalą vaikui, kuri palieka randų ateičiai?
Deja, lankantis savivaldybėse, tenka iš žmonių girdėti, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas kai kuriais atvejais pradėjo kenkti paimtiems vaikams. Kol specialistai per teismus sprendžia tėvų santykius, o tai trunka net keletą savaičių ar mėnesių. Laikas tiksi ne vaiko naudai, kol yra sprendžiamas jo likimas. Ką vaikas, paimtas dėl tėvų susierzinimo, dėl žmogiškos klaidos, galvoja būdamas svetimoje aplinkoje? Ogi liūdi, išgyvena, galvoja, kaip greičiau grįžti namo, įsisukti į lovą tarp tėvų ir žiūrėti televizorių ar klausytis sekamos pasakos, ar tiesiog būti, užmigti šalia jų. Štai kokie pirmi jausmai apima į svetimą aplinką paimtus vaikus.
Noriu pabrėžti, kad situacija situacijai nelygu – ten, kur vyksta fizinis ar psichologinis smurtas, vaikas turi būti žaibiškai paimtas, bet ne dėl netyčinio įdrėskimo, kai trunka kone visą mėnesį, kol Vaiko teisių apsaugos tarnyba aiškinasi, iš kur tas įbrėžimas atsirado: kieme, mokykloje, namie ar kitur. Išsiaiškinimo trukmės turi būti tobulinamos, trumpinamos, daroma efektyviau.
Dažnai girdžiu, kad vaiko teisių specialistai už padarytą klaidą turi nešti atsakomybę, taip kaip mokykloje atsakomybę neša mokytojas, gydytojas, politikas ar kitas darbuotojas savo darbe, kodėl tokia išskirtinė nelygybė: vieni neša atsakomybę, kiti – ne? Tai yra neteisinga Lietuvos žmonių atžvilgiu. Klausimas, kodėl čia nėra tokios įteisintos atsakomybės. Būta daug karštų diskusijų, kai buvo ruošiamas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, tačiau kelią užkirto projekto rengėjai kaip tuometinė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija su socialdemokratų Seimo nare Dovile Šakaliene. Nevyriausybinės organizacijos, kurios gina vaikų paėmimus, apie tai tada garsiai kalbėjo ir prieštaravo, tačiau nebuvo išgirstos, buvo nuspręsta, kad specialistai neturi nešti atsakomybės už žaibišką vaiko paėmimą nepavojingais atvejais.