Serganti valstybės medicinos sistema
Ketverius metus klausėmės kalbų apie tai, kad sveikatos apsaugai reikalinga reforma. Ją įgyvendinus, viskas turėjo pasikeisti į gerą: gydytojai daugiau uždirbti, ligoninės geriau funkcionuoti, pacientai greičiau gauti kokybiškesnes paslaugas. Norisi tikėti gerais kolegų norais, bet realybė tokia, kad cituojant kai kuriuos medicinos specialistus, valstybinė sveikatos sistema atsidūrė ant bedugnės krašto.
Mes sėkmingai žygiuojame valstybinės medicinos žlugdymo keliu. Nereikia net ypatingos duomenų analizės. Medicina iš viešosios paslaugos virsta dar vienu verslu.
Ar galima tikėtis kažko kito, kai eilės pas specialistus valstybinėse įstaigose yra mėnesių ilgumo? Medicina juk yra sritis, kurioje laikas itin svarbus. Diagnozes patvirtinti ar paneigti privalu kaip įmanoma greičiau. Sunku stebėtis tuo, kad žmogus verčiau sutinka mokėti pinigus, kad diagnozę ar būtiną procedūrą gautų rytoj, o ne kitų metų pavasarį. Ar patys elgtumėmės kitaip?
Tokia situacija tik dar labiau gilina ir socialinę atskirtį. Valstybinių įstaigų eilėse nuolankiai laukia tie, kurie sau negali leisti privačių paslaugų. Ką reformos kalviai galėtų atsakyti tėvams, kurių vaikui neįmanoma nuimti gipso dėl pasibaigusių talonėlių, kai jie pasipiktinę klausia, ko verti į Privalomojo sveikatos draudimo fondą (PSDF) jų sumokami mokesčiai?
Kodėl gydytojai migruoja?
Taigi neretai privačią mediciną renkasi ne tik pacientai, bet ir gydytojai. Į tokias įstaigas jie migruoja sparčiai ir užtikrintai. Ir kodėl jiems to nedaryti? Kas juos laiko valstybinėse ligoninėse ir poliklinikose? Toksiškas mikroklimatas ir reguliarūs mobingo atvejai? Biurokratinė našta? Nepakeliami krūviai? Nekonkurencingi atlyginimai?
Privačiame sektoriuje ne tik atlyginimai yra bent 2–3 kartus didesni. Geresnės pačios darbo sąlygos. Verslas medikams siūlo papildomų draudimų, skatinimo priemonių, patogesnes darbo sąlygas ir darbo valandas, kurios palieka erdvės galimybei ne tik išsimiegoti, bet ir gyventi visavertį asmeninį gyvenimą.
Čia susidaro net ne užburtas ratas, o veikiau jau žemyn besisukantis sūkurys. Geriausi specialistai pereidinėja į privačias klinikas, neatsiranda kuo jų pakeisti, todėl dar labiau išauga krūviai likusiems, kurie laikosi tol, kol gali, bet galiausiai paseka savo kolegų pavyzdžiu. Ar tada verta stebėtis, kad vizito pas vieną ar kitą specialistą tenka laukti kelis mėnesius?
Ši Vyriausybė žadėjo proveržį medicinos srityje. Jis iš tiesų įvyko. Tiesa, ne valstybinės medicinos srityje. Bet ar galėjo būti kitaip? Tikrai taip, jei prie sveikatos apsaugos sistemos vairo būtų stovėjęs tas, kuris bent iš dalies suprastų savo atsakomybę ir pareigas. Kodėl vienai opiausių sričių buvo paskirtas minimalias žinias apie ją turintis žmogus? Klausimas atviras.
Pradžia – būklės stabilizavimas
Į ligoninę patekus kritinės būklės pacientui, medikai visų pirma bando stabilizuoti jo būklę. Tik tai padarius prasideda tikrasis gydymas. Būtent nuo padėties stabilizavimo turime pradėti ir mes.
Pirmasis žingsnis – jovalą sistemoje sėjančios reformos sustabdymas. Ambulatorijų, poliklinikų ir ligoninių uždarinėjimo procesas turi baigtis. Akivaizdu, kad kol kas jis pridarė daugiau žalos nei naudos, o pasirinktą strategiją būtina peržiūrėti. Stabdyti reikia ir medikų atleidinėjimus bei perkėlinėjimus. Taip trūkstant medikų, neturime prabangos eksperimentams su žmogiškųjų išteklių valdymu.
Stabilizavus padėtį, ateis laikas ir tikrajam gydymui. Mūsų sveikatos apsaugoje gausu įsisenėjusių sisteminių problemų, kurių tiesiog nebegalime ignoruoti, jeigu dar tikimės išgelbėti valstybinę mediciną. Gydymo procesas turi prasidėti nuo medikų algoms skirto fondo didinimo. Negalime pamiršti ir slaugos specialistų – jų pajamos labai dažnai nesiekia net vidutinio šalies atlyginimo.
Investicijų į darbuotojus reikia ir tam, kad galėtume užtikrinti geresnį paslaugų pasiekiamumą, t. y., pagaliau išspręstume į neviltį varančių eilių problemą bei atkurtume pasitikėjimą valstybine medicina. Pokyčių prašosi ir farmacijos sritis. Vaistus rinktis juk turėtume pagal kriterijų „tinka-netinka“, o ne „įperku-neįperku“.