Poreikis didžiulis, o sprendimų nėra, tiesiog plaukiama pasroviui
Slaugytojų indėlio į mūsų visų sveikatą tiesiog neįmanoma pervertinti. Šie žmonės kasdien atlieka daugybę labai reikšmingų funkcijų. Tai jie mus konsultuoja ligų prevencijos ar pirmosios pagalbos klausimais, teikia fizinę ir psichologinę priežiūrą, rūpinasi pačiais pažeidžiamiausiais visuomenės nariais. Visų pirma, neįgaliaisiais, taip pat senyvo amžiaus žmonėmis. Išplėstinės praktikos slaugytojai padeda šeimos gydytojams net perimdami dalį jų funkcijų.
Didžiulė darbų ir užduočių įvairovė lemia ir tai, kad slaugytojai yra pati gausiausia sveikatos specialistų grupė. Lietuvoje jų šiuo metu yra daugiau nei 21 tūkst. Deja, šis skaičius per paskutinius penkerius metus iš esmės nekinta. Tai rimta problema, nes dar Lietuvos sveikatos 2014–2025 m. strategijoje buvo iškeltas tikslas pasiekti, kad iki 2020 m. slaugytojų ir gydytojų santykis būtų 2:1. Deja, ši reikšmė dabar tesiekia 1,7:1 ir netgi keičiasi į neigiamą pusę. Tai kelia didžiulę grėsmę sveikatos priežiūros įstaigų egzistencijai regionuose.
Šiandien jau reikia kalbėti apie akivaizdų slaugytojų trūkumą. Skaičiuojama, kad tūkstančiui šalies gyventojų tenka 7,7 slaugytojo. Palyginimui, Europos Sąjungos (ES) vidurkis – 8,4. Pagal slaugytojų skaičių, tenkantį vienam tūkstančiui gyventojų, Lietuva užima 19-ą, o pagal slaugytojų ir gydytojų santykį – vos 14-ą vietą tarp visų ES šalių. Turint omenyje, kad visuomenė, tarp jų ir slaugytojai, sensta, o slaugos paslaugų poreikis tik augs, šie skaičiai kelia itin didelį susirūpinimą.
Juo labiau, kad ir greitų atsakymų, ko gero, matant valstybės neveikimą šioje srityje, naivu tikėtis. Valstybės kontrolės 2023 m. ataskaita rodo, kad slaugos studentų skaičius per pastaruosius kelerius metus sumažėjo 19 proc. Dar 15 proc. mažiau jaunuolių mokslus pratęsia magistro studijose. Jeigu artimiausiu metu drastiškai nepakeisime situacijos, įvairiais skaičiavimais, dešimtmečio pabaigoje mums jau trūks 3–4 tūkstančių slaugytojų. Tokia situacija, deja, gali baigtis ir visos sveikatos sistemos krachu. Ypač akcentuotina, kad atliekant slaugytojų poreikio modeliavimą neatsižvelgiama, jog dabartinė slaugytojų bendruomenė sensta. Sensta ir mūsų visuomenė, kuriai reikės vis daugiau sveikatos priežiūros paslaugų, vis daugiau slaugytojų dėmesio. Neatsižvelgiama ir į kokybės kriterijus, kurie reikalingi norint užtikrinti kokybiškas sveikatos paslaugas.
Kaip profesija tampa patraukli
Regis, problemos sprendimas gana aiškus – didinti slaugytojo profesijos patrauklumą ir į slaugos studijas pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių. Jų sistemai tiesiog žūtbūt reikia, mat didelė dalis dabar dirbančių specialistų, ypač regionuose, jau yra labai arti pensinio amžiaus. Bėda ta, kad iki slaugytojo profesijos virtimo prestižine dar reikia nueiti labai ilgą kelią. Valstybės kontrolės surinkti duomenys rodo, kad ir patys slaugytojai jos tokia nelaiko. Kaip patrauklią ją mato viso labo 16 procentų.
Priežastys dvejopos. Viena vertus – tai atlyginimai. Slaugytojo profesija reikalauja labai daug atsakomybės, žinių, nuolatinio jų atnaujinimo ir, žinoma, pasišventimo. Nepaisant to, šiandien vidutinė šių specialistų alga tesiekia 1389,62 Eur atskaičiavus mokesčius ir, deja, yra vietų, kur slaugytojai dirbdami visu etatu gauna vos 930 Eur, todėl jų jaučiamu nepasitenkimu sunku stebėtis. Nuolat girdime apie planus kelti atlyginimus medikams ir jiems atseikėjamus milijonus. Jų jie, aišku, visiškai nusipelnė. Deja, realybė tokia, kad slaugytojai, ypač dirbantys regionuose, šiame kontekste dažniausiai tiesiog pamirštami. O atlyginimai, jei yra nors kiek keliami, tai keliami tik gydytojams. Žinoma, irgi varganai.
Kitas svarbus aspektas – darbo sąlygos. Deja, ir čia turime pripažinti, kad nedarome visko, ką galėtume ir turėtume. Slaugytojų darbo krūviai šiandien pakeliami tik ištvermingiausiems ir labiausiai pasišventusiems. Nors teisės aktai rekomenduoja, kad vienam slaugytojui turėtų tekti 10–12 pacientų stacionare, realybėje pasitaiko atvejų, kai jų tenka 30 ir daugiau. Kaip, sakykite, žmogus turi jaustis po tokios darbo pamainos? Kaip jis kokybiškai gali atlikti savo darbą? Kaip jis gali skirti pakankamai dėmesio pacientams?
Slaugytojams trūksta ir elementarios žmogiškos pagarbos. Jie neretai negali savęs kaip sveikatos priežiūros profesionalo tinkamai įprasminti. Deja, turime pripažinti, kad gydytojai neretai į juos vis dar žiūri kaip į asistentus, o ne lygiaverčius kolegas. Jiems taip pat tenka patirti ir gana gausius mobingo iš gydytojų, ligoninių bei poliklinikų vadovybės atvejus. Neretai ir iš pacientų pusės stokojama pagarbos slaugytojams. Jie paprasčiausiai nesupranta, kiek laiko ir pastangų reikia, kad įgytum slaugytojams būtinas kompetencijas, arba kokia pareigų našta tenka jiems, ypač dirbantiems ligoninėse. O kur dar pasenusi infrastruktūra, elementarių darbui reikalingų priemonių trūkumas dėl jų taupymo?
Kaip galime pagerinti padėtį?
Jeigu iš tiesų norime, kad slaugytojo profesija taptų patraukli, privalome visapusiškai gerinti šių žmonių darbo sąlygas. Be abejo, pradėti turime nuo sąžiningos atlyginimų peržiūros. Jeigu tikimės pritraukti daugiau jaunų žmonių, norinčių studijuoti slaugą, slaugytojų darbo užmokestis turėtų būti bent 30 proc. didesnis, nei yra dabar.
Didesnę pagarbą slaugytojams galime parodyti ir suteikdami jiems daugiau galimybių priimti sprendimus savarankiškai. Ypač tai dabar aktualu antrinėje ir tretinėje sveikatos priežiūros grandyse. Slaugytojai savo profesijos mokosi kelerius metus. Ir jie tikrai gali perimti didesnę dalį funkcijų iš savo kolegų gydytojų. Tuo labiau, kad, kaip jau minėjau, jie turi ypač asmenišką santykį su pacientais ir dažnu atveju apie jų problemas žino netgi daugiau nei gydytojai.
Dar vienas slaugytojų trūkumo problemos sprendimo būdas – suteikti daugiau galimybių ir atsakomybių slaugytojų padėjėjams. Jų šiuo metu turime beveik pusseptinto tūkstančio. Nors pastaraisiais metais jų skaičius pamažu gausėja, mes vis dar tebesivejame 2019 m., kai jų buvo 8000. Išplėsdami slaugytojų padėjėjų funkcijas, sudarydami jiems patogias sąlygas kilti karjeros laiptais ne tik juos motyvuotume, bet ir nuimtume dalį krūvio nuo slaugytojų. Jei kas paklaustų, ką Sveikatos apsaugos ministerija tuo klausimu yra realaus nuveikusi, atsakymas vienas – absoliučiai nieko. Suprantama, nes be drąsių ir kokybiškai naujų sprendimų tvaraus teigiamo pokyčio padaryti tikrai neįmanoma. Vėl susiduriame su telkiančios lyderystės stoka.
Galų gale, Lietuvoje apsigyvenę žmonės iš Ukrainos puikiai įrodė, kad gali labai sėkmingai įsilieti į mūsų šalies sveikatos sistemą ir puikiai dirbti slaugytojais. Tokią galimybę galima suteikti ir žmonėms iš draugiškų Lietuvai Rytų partnerystės valstybių. Dar daugiau, jų piliečiais galime užpildyti ir laisvas studijų vietas, kurių šiuo metu tikrai netrūksta. Tačiau pirmenybę – geras studijų sąlygas, patrauklų, įdomų, valstybės, kolegų gydytojų ir visos visuomenės vertinamą darbą, profesinio tobulėjimo, karjeros galimybes, orų atlyginimą už darbą – visada teikčiau mūsų žmonėms.
Taip, problemų gausu. Tačiau yra ir jų sprendimo būdų. Svarbiausia nebedelsti ir imtis jas spręsti jau dabar. Tai mūsų visų susitarimo ir valios klausimas.