Nepaisant to, kad dėl sutarties pažeidimų sąskaitos už šilumą ukmergiškiams buvo kone didžiausios Lietuvoje. Tiesa, į sutarties pažeidimus nereagavę savivaldybės atstovai būtų patraukti atsakomybėn kaip korumpuoti, tačiau vartotojai būtų išlošę. Kodėl? Todėl, kad šiandien teismuose yra galimai bandomas įteisinti neteisėtas praturtėjimas.
2012 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė vienareikšmiškai: privatus šilumos operatorius Ukmergės šilumos ūkio nuomos sutartį pažeidė šiurkščiai, pažeidimai turėjo neigiamos įtakos šilumos vartotojams, sutartis nutraukta teisėtai. Tiesa, teismas klausimo dėl atlyginimo už turto pagerinimą nenagrinėjo, tiesiog trumpai pasisakė, kad restitucija negalima, o norint susiskaičiuoti, kas, kam ir kiek skolingas, reikia taikyti Civilinio kodekso normas. Atrodo, viskas aišku, tačiau vėlesnės teismų nutartys rodo ką kitą.
Pasiklydus tarp įstatymų sumos išauga net iki 23 kartų
Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra parašyta, kad vertinant, už kokią sumą turi savivaldybė susigrąžinti naujai sukurtą ar pagerintą turtą, būtina atsižvelgti į išlaidų realumą, būtinumą ir protingumą. Nepaisant to, teismai įvertino turtą „rinkos verte“. Tokiu vertinimu ypatingai suinteresuotas privatus šilumos operatorius, nes suma vertinant „rinkos verte“ yra ženkliai didesnė ir toli gražu neparodo išlaidų realumo.
Ką tai reiškia? Vienas iš iškalbingiausių pavyzdžių būtų šis: Šventupės katilinės su priestatu ir įranga pirminė turto vertė 2004 m. buvo 58 469 Eur, tuo tarpu prieš nutraukiant sutartį 2010 m. – balansinė vertė sudarė 17 350 Eur. Per tą laikotarpį nuomininkas patyrė tik minimalių eksploatacinių išlaidų, tačiau šilumos operatoriaus pasitelktas privatus turto vertintojas be jokio objektyvaus pagrindimo šio turto „rinkos vertę“ nurodė net 392 757 Eur, t. y. beveik 23 kartus didesnę.
Iš kuo daugiau uždirbti siekiančio privataus operatoriaus tokių dalykų galima tikėtis, tačiau kad teismai priteis tokią sumą buvo sunku susapnuoti net baisiausiame košmare apie valstybę, kurioje gali būti paminami įstatymai ir teisingumas.
Iškraipyta užduotis ekspertizei pavertė ją niekine
Ir čia reikia paminėti niekinę teismo turto vertės ekspertizę, kuriai teismas nepagailėjo savivaldybės pinigų. Pirmoji turto pagerinimo vertinimo ekspertizė buvo atlikta privataus šilumos operatoriaus iniciatyva, nes jis kreipėsi į teismą dėl išlaidų padengimo. Žinoma, privataus operatoriaus turto vertintojas ataskaitoje sumas pateikė „rinkos verte“. Ginčui nukeliavus iki Aukščiausiojo Teismo, pastarasis Apeliacinę instanciją įpareigojo užsakyti naują ekspertizę, pateikė labai aiškius klausimus, į kuriuos ji turi atsakyti.
Tačiau Lietuvos Apeliacinio Teismo paskirta ekspertizė tapo niekine ir beprasme, nes į pusę esminių klausimų, kuriuos kėlė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakyta nebuvo, taip pat dalis klausimų buvo iškraipyta pakeičiant esmę. Aukščiausiasis Teismas nurodė nustatyti operatoriaus faktiškai įdėtų lėšų sumą, kuri realiai pagerina turtą, tuo tarpu Apeliacinis Teismas pavedė turto vertintojui apskaičiuoti „rinkos vertę“, kuri skaičiuojama, taikant teorines metodikas ir yra ženkliai didesnė nei reali perimto turto vertė.
Galų gale šia ekspertize teismas taip ir nepasirėmė, nes iškraipius užduotį ekspertui, bendra suma tapo dar didesnė nei pirmojoje ekspertizėje, kurią užsakė privatus šilumos operatorius. Tuo pasiremdamas teismas nusprendė, kad privataus šilumos operatoriaus reikalaujama suma „rinkos verte“ – pagrįsta.
Teismų malonė: kompensuoti net tai, ko neprašai
Toliau – dar įdomiau. Atliktoje teismo ekspertizėje taip pat priskaičiuotos privataus šilumos ūkio operatoriaus išlaidos, kurias jis šilumos ūkio nuomos laikotarpiu patyrė dėl poreikio atlikti išsinuomoto ir jo verslui naudojamo turto einamuosius remonto darbus. Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad tokios išlaidos yra veiklos sąnaudos ir jų savivaldybė kompensuoti neturi. Šio teismo sprendimo privati šilumos bendrovė neskundė aukštesnei instancijai, tačiau Apeliacinis Teismas buvo maloningas ir net jo nepaprašius, einamųjų remontų išlaidas ekspertizėje palaimino. Dėl tokio sprendimo, apskaičiuota suma paaugo 1 mln. eurų. Kodėl teismas papildomai pasisako privataus operatoriaus naudai – neaišku.
Savivaldybė turi sumokėti ir už tai, ko jai nereikėjo
Ir štai vyšnaitė ant neteisybės torto. Nepaisant to, kad sutartyje yra labai aiškiai nurodyta, kad visi turto pagerinimai turi būti įgyvendinami pagal suderintą ir patvirtintą grafiką, privatus šilumos operatorius dar galiojant sutarčiai įgyvendino „įvairių projektų“, kurių savivaldybė netvirtino ir apie kuriuos net nežinojo. Jeigu nori, tai neuždrausi, tačiau kodėl savivaldybė turi už tai mokėti? Teismui tokio klausimo nekilo, jis tiesiog šias sumas priteisė ir viskas.
Ar Lietuvoje už įstatymų laikymąsi baudžiama?
Šiandien ginčas nėra išspręstas – klausimai, kuriuos suformulavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsakyti nebuvo; remtasi klaidinga ir nepilna ekspertize. Lietuvos Apeliacinio Teismo sprendimas lėmė priteistinos sumos padidėjimą ir tai galima traktuoti kaip bausmę už bandymą ieškoti tiesos teisme. Tačiau labiausiai neramu dėl to, kokias išvadas perša dabartinis procesas:
Pirma, savivaldybei viešąjį interesą ginti ypač pavojinga, o jį pažeidinėti verslui – apsimoka;
antra, neteisėtas praturtėjimas gali būti įteisinamas.
Šiandien ši situacija vyksta Ukmergėje, kuri pirmoji pasiryžo nutraukti šiurkščiai pažeidinėjamą sutartį. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad analogiški ginčai vyksta ir kituose Lietuvos miestuose. Nuo to, kaip bus išspręstas Ukmergės atvejis, priklauso ir kitų privataus ir viešojo sektoriaus ginčų baigtis, nes šiandien, esamos bylos pagrindu, kuriama teismo praktika. O ji yra nesuvokiama – valstybė žaloja pati save.