Rolandas Janickas. Kaip susikalbėti Holokausto aukoms ir laisvės kovų dalyviams?

Ukmergė – vienas labiausiai nuo Holokausto nusikaltimų nukentėjęs Lietuvos miestas. Šio miesto prieigose esančiame Pivonijos miške masinėse kapavietėse guli 6-7 tūkstančiai mūsų buvusių piliečių. Tuo pat metu Ukmergė yra ir aktyvių laisvės kovų, prasidėjusių dar tebesitęsiant II Pasauliniam karui, centras.

Nusikaltimų žmoniškumui ir aukščiausių idealų – kovos dėl nepriklausomybės – mišinys yra sprogstamai pavojingas. Todėl šių įvykių sūkuryje buvęs ir veikęs Ukmergės kraštietis Juozas Krikštaponis yra tapęs ne tik miesto ir rajono bendruomenės susiskaldymo simboliu, tačiau dažnai minimas ir kaip visos Lietuvos nenoro aiškintis sudėtingo laikmečio aplinkybes pavyzdys.

Ar dar turime vilties, jog įmanoma rasti bendrą sutarimą tarp tragiškų įvykių aukų ir pasiaukojančios kovos dalyvių?

Kaip visų rajono žmonių pasitikėjimą gavęs Ukmergės rajono savivaldybės meras, jau senai ieškau atsakymo į šį klausimą. Todėl šiais metais mūsų savivaldybė ėmėsi iniciatyvos ir kartu su Lietuvos istorijos institutu, Ukmergės žydų bendruomene ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pradeda viešų diskusijų ciklą. Jo tikslas – viešai, be išankstinių nuostatų sėsti prie bendro stalo, surinkti ir išsiaiškinti visus faktus, aplinkybes, jas atsakingai įvertinti ir priimti pamatuotus sprendimus.

Savivaldybės prašymu diskusijomis startą duos Lietuvos istorijos institutas. Geriausi šalies istorikai parengė išsamią analitinę pažymą apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją ir veiklą. Surinkti pagrindinių istorinių šaltinių duomenys pateikti viešam aptarimui. Gruodžio 2-ąją planuojamos pirmosios viešos diskusijos metu instituto XX amžiaus istorijos skyriaus mokslo darbuotojas dr. Mindaugas Pocius šios pažymos pagrindu skaitys pagrindinį pranešimą, po kurio tikimės argumentuotų reakcijų iš vietos bendruomenės atstovų.

Tikiuosi, kad toks Ukmergės pasirinktas kelias gali tapti pavyzdžiu, jog įmanoma išvengti išankstinių nuostatų, o remtis faktais, diskutuoti apie sudėtingą laikmetį, nežmogiškus iššūkius ir pasirinkimus, kai visos galimybės buvo prastos. Tikiu, kad šiame sudėtingame laikmetyje atviras, nelengvas, tačiau nuoširdus kalbėjimas tikrai įmanomas ir yra būtinas. Manau, kad diskusijoms puikias perspektyvas atveria aukščiausio lygio istorikų, kurių darbo dalis – atsiriboti nuo emocijų, nuo išankstinių vertinimų ir siekti faktais paremtos diskusijos, įsitraukimas.

Planuojama, kad pirmosios viešos diskusijos metu savo įžvalgomis pasidalins ne tik istorikai, bet ir Holokausto nusikaltimus tiriantys teisininkai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistai, Ukmergės žydų bendruomenės atstovai, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviai, rajono gyventojai ir kiti suinteresuoti asmenys.

Atvira diskusija neįmanoma be maksimaliai plataus visuomenės įsitraukimo. Išties gaila, kad pandemija riboja galimybes diskusiją daryti be jokių fizinių apribojimų, tačiau gera žinia, jog dabar jau daugeliui įprastos nuotolinio bendravimo galimybės daugelį šių ribų panaikina. Jau šiuo metu Lietuvos istorijos instituto pažymą viešai skelbiame savivaldybės interneto svetainėje, jau sulaukiame pirmųjų reakcijų. Gyvai diskusijos metu dalyvaus visų skirtingų organizacijų atstovai, o ją transliuosime viešai per savivaldybės „YouTube“ ir „Facebook“ kanalus. Be to, visa diskusijos medžiaga po renginio bus paskelbta savivaldybės interneto svetainėje.

Ar atviras kalbėjimasis pavyks? Ar radikaliai priešingas pozicijas turinčios bendruomenės gali rasti sutarimą dėl faktų? Ar tai sudarys sąlygas ieškoti visus tenkinančio kompromiso? Tai klausimai, kurie neramina. Tačiau kito kelio, negu kalbėtis ir ieškoti atsakymų dirbant visiems kartu, nėra.