Seime nebelikus Petro Gražulio, Aurelijaus Verygos, Remigijaus Žemaitaičio ir kitų homofobinėmis nuostatomis garsėjančių politikų, atsivėrė realus galimybių langas priimti reikalingus įstatymus ir išspręsti šį klausimą, kaip tai jau sugebėjo padaryti Latvija, Estija ir absoliuti dauguma Europos Sąjungos valstybių. Tam Seime būtų prireikę ne daugiau valandos diskusijų ir tik vieno likusio balsavimo.
Tačiau paskutiniu momentu nuo savo programinių įsipareigojimų palaikyti partnerystę atsitraukė socialdemokratai. Apie draudimą savo frakcijos nariams, kurių dalis palaikydavo Civilinę sąjungą, dalyvauti balsavime viešai prabilo Saulius Skvernelis.
Apie politikus geriausia spręsti iš jų elgesio ribinėse situacijose, kai reikia rinktis tarp vertybių ir valdžios, todėl tai, kas nutiko su Civiline sąjunga, suteikia galimybę trumpam persikelti į ateitį ir pamatyti, kokio pobūdžio dėl visko krūpčiojanti politika mūsų gali laukti ateinančius keturis metus po naujų Seimo rinkimų.
Socialdemokratai jau kurį laiką aktyviai ruošiasi perimti valdžią, yra sudarę neformalų tarpusavio palaikymo sandorį su prezidentu, anksčiau indikavusiu, kad dabartinis Civilinės sąjungos įstatymas jam būtų nepriimtinas, ir jis jį vetuotų.
Akivaizdu, kad socialdemokratams viena iš jų pergalės būsimuose rinkimuose dedamųjų – vengti bet kokių sąsajų su Civilinės sąjungos įstatymu, Stambulo konvencija, mažo kiekio narkotinių medžiagų dekriminalizacija ir kitais jautresniais žmogaus teisių klausimais. Tai skatina bent trys priežastys:
1. Žmogaus teisių klausimai gali būti nepopuliarūs regioninėse vienmandatėse.
2. Socialdemokratai labai bijo, kad homofobišką rinkėją iš jų nuvilios sparčiai kylanti Remigijaus Žemaitaičio žvaigždė ar ne taip sparčiai kylantis, bet visgi reikšmingas Ramūno Karbauskio ir Igno Vėgėlės duetas.
3. Tikėtina, kad vienas iš susitarimo su prezidentu punktų yra socialdemokratų pastangos nesudaryti sąlygų prezidentui vetuoti Civilinės sąjungos projekto, kadangi tai padaręs jis gali sulaukti nepatogių klausimų NATO-ES lyderių susitikimuose. Paramą Civilinės sąjungos įteisinimui Lietuvoje jau yra išsakiusios JAV, Kanados, Vokietijos, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, Skandinavijos šalių ambasados.
Abejos demokratų partijos motyvavo tokį savo elgesį tuo, kad esą Laisvės partija susiejo Civilinės sąjungos palaikymą su parama Gabrieliaus Landsbergio ketinimams tapti eurokomisaru.
Čia svarbu atkreipti dėmesį, kad pagal dabartinę praktiką Seimas būsimąjį eurokomisarą tvirtintų tik šiam gavus prezidento palaiminimą, o pastarasis ne kartą viešai davė suprasti, kad nepalaikys Gabrieliaus Landsbergio kandidatūros. Tokiu atveju, Laisvės partijos palaikymas G. Landsbergiui neturi jokios reikšmės.
Iš kitos pusės, jei visgi prezidentas susitaikytų su G. Landsbergiu, tuomet socialdemokratai kovotų jau ne tik su valdančiųjų bloku, bet ir su savo tiesioginiu patronu, o to tiesiog nebus.
Bet dar svarbiau tai, kad tiek socialdemokratai, tiek S. Skvernelio demokratai nemato skirtumų tarp vertybinių ir personalijų klausimų. G. Landsbergis yra tik vienas, o lygiateisiškumo stokojančių porų – buvo tūkstančiai, yra tūkstančiai ir bus tūkstančiai.
Deja, kita proga įteisinti Civilinę sąjungą gali greitai nepasitaikyti. Jei laimės rinkimus, socialdemokratai formuos ne vaivorykštinę koaliciją, bet dėsis su radikalais iš R. Žemaitaičio ir R. Karbauskio sparno bei bandys save vaizduoti stabilizuojančia jėga tarp jų.
Matysime panašią politiką, kuri jau buvo 2012-2016 m. Seimo kadencijoje, kai Algirdo Butkevičiaus socialdemokratai sudarė sąjungą su Viktoru Uspaskichu, Rolandu Paksu ir Valdemaru Tomaševskiu. Tik V. Uspaskichas su R. Paksu tuomet jau buvo pergyvenę savo geriausius laikus ir labiau savo partijų buvimą valdžioje naudojo, kad atgautų prarastą prestižą ar tiesiog gintųsi nuo teisėsaugos.
Šįkart viskas bus kitaip – R. Žemaitaitis, R. Karbauskis, I. Vėgėlė ne ginsis, o iškart puls, sieks primesti kraštutinės dešinės darbotvarkę. Jie jaučia, kad dabar jų metas, kad radikali retorika įkvepia dalį žmonių, o kitų šalių istorijos, ypač, jei JAV prezidento rinkimus vėl laimės Donaldas Trumpas, rodo, kad jiems gali pasisekti.
Žmogaus teisių klausimai tokiame Seime ne tik nesiskins kelio pirmyn – greičiau kils būtinybė išsaugoti tai, kas jau pasiekta. Šių dienų įvykiai įspėja, kad Vilija Blinkevičiūtė tikriausiai įgalins radikalus taip, kaip įgalino Civilinės sąjungos nepalaikantį prezidentą, ir priešinsis jiems tik tiek, kiek tai netrukdys išlaikyti valdžios postus.