Ruslanas Baranovas. Ar egzamino forma smaugia švietimo procesą?

Apklausos rodo, kad švietimas nėra tarp labiausiai žmones jaudinančių problemų. Kitaip šalį greičiausiai krėstų didžiuliai protestai ir neramumai. Nepaisant to, po eilinių švietimo biurokratijos nesėkmių gausu straipsnių apie švietimą. Visgi, vieno svarbiausių klausimų jie nepaliečia. Tai yra pati egzamino forma.

Pravartu pažvelgti kaip Lietuvoje kito egzaminai. Lietuvių egzaminas čia atskleidžia daugiausiai. Kaip egzaminai atrodė kai aš juos laikiau?

Apie 2010 metus man atėjus į egzaminavimo salę galėjau rinktis rašyti samprotavimo rašinį arba interpretaciją. Buvo dvi samprotavimo rašinio užduotys, o autoriai, kurių mintys „gali padėti“ (taip buvo rašoma užduotyje) buvo G.G.Markesas, A.Achmatova, Maironis ir T.Venclova. Taip pat, buvo galima interpretuoti vieną iš trijų tekstų: Jurgis Savickio Mėnesieną, Judita Vaičiūnaitės eilėraštį Gynybinė miesto siena ir Antanas Škėma Baltą Drobulę. Tais laikais taip pat reikėjo atlikti teksto suvokimo užduotį.

Nors ir tada reikėjo išlaikyti klasikinę rašinio struktūrą ir remtis kultūriniais kontekstais, kuo ir kaip remtis buvo palikta patiems mokiniams. Problema tada buvo vertinimo teisingumas. Esant gana atvirai egzamino užduočiai buvo bijoma, kad vertinimas bus gana subjektyvus. Tad prieš švietimo sistemą buvo du pasirinkimai: arba stiprinti vertintojų kompetencijas ir prisiimti iš mokinių laisvės kylančias grėsmes, arba mažinti vertinimo subjektyvumą keičiant patį egzaminą. Sąmoningai arba ne, buvo pasirinktas antrasis kelias.

Šiandien interpretavimas virto literatūriniu rašiniu. Nusprendusieji rinktis literatūrinį rašinį dvyliktokai galėjo imtis temos „Muzikos reikšmės literatūroje“ arba „Intymumo vaizdavimas literatūroje“. Rekomenduoti pasirinkti pirmosios temos autoriai – Šatrijos Ragana, Henrikas Radauskas. Antrajai temai rekomenduoti autoriai – Juozas Tumas-Vaižgantas, Jurgis Kunčinas. Samprotavimo rašinio temos šiemet buvo „Kaip vaizduotė veikia santykį su tikrove?“ - rekomenduoti autoriai Maironis, Marius Ivaškevičius, arba „Kada prieinama prie kraštutinumų?“ - rekomenduoti autoriai Vincas Krėvė, Marius Katiliškis.

Kas pasikeitė? Pirmiausia, iš diskusijų mes žinome, kad rekomenduotini autoriai tapo primigtinai rekomenduotinais. Tai yra, jei nepasinaudosi rekomendacija gana rimtai rizikuoji gauti mažesnį įvertinimą. Maža to, žinome ir tai, kad yra ne tik rekomenduojami autoriai, bet ir gana detalios instrukcijos kaip teisingai jais pasiremti. Taigi dabar yra ne tik teisinga rašinių forma, bet, tam tikra prasme, ir teisingas jų turinys. Svarbu ir tai, kad nei Markesas, nei Achmatova šiandien egzamine atsirasti negalėtų, šiandien egzamine galima laukti tik autorių iš atrinkto 36 privalomų autorių sąrašo.

Tad kas nutiko?

Egzaminų IELTS‘izacija

Neretam iš mūsų teko laikyti anglų kalbos žinių lygio nustatymo testus – IELTS arba TOEFL. Šie testai sudaryti tipinių užduočių pagrindu, tad pasiekus neblogą anglų kalbos lygį net svarbiau tampa ne toliau stiprinti anglų kalbą, bet susipažinti su užduotimis ir tuo kaip jos yra sprendžiamos. Pavyzdžiui, daug kartų užduotis sprendęs žmogus žino, kad klausymo užduotyje dažniausiai pirmiausiai paminimas neteisingas atsakymas, teisingas atsakymas pasakomas kažkur įrašo viduryje, o gale ir vėl paminimas kitas neteisingas atsakymas. Ir t.t..

Tad svarbiau tampa ne pačios žinios, kiek mokėjimas spręsti duotus uždavinius. Ar tai nėra ir gera išvada apie beveik visus mūsų brandos egzaminus? Ar to išraiška nėra tai, kad mokiniai juokauja bandantys atspėti ko iš jų laukia vertintojai? Ir ar tai esmingai neveikia viso ugdymo proceso?

Egzamino šešėlis klasėje

Geroje švietimo sistemoje egzaminai yra svarbi priemonė, padedanti mokiniams savarankiškai įvertinti savo akademinius gebėjimus ir sritis, kuriose jiems reikia tobulėti. Bet egzaminas yra ne tik kontrolė, ar studentas yra kvalifikuotas, bet mokymo priemonė, daranti įtaką mokymosi procesui.

Mūsų kultūroje egzaminų rezultatams teikiama didelė reikšmė, tiek dėl to, kad jie daugiausiai lemia stojant į aukštąsias mokyklas, tiek dėl to, kad geri jų rezultatai yra geriausias masalas mokykloms medžiojant perspektyviausius jaunuolius.

Todėl neretai ugdymo procese dėmesys siaurinamas pasiruošimui egzaminams kitos vertingos mokymosi patirties sąskaita. Turint omenyje, kad egzaminuose yra privalomi autoriai, privalomi išmokti uždaviniai ir teisingi jų atsakymai, keičiasi ir pats ugdymo procesas. Maža to, atsiranda skirtumas tarp to, kad kasdieniame ugdyme ir vertinime mokytojai yra skatinami atsižvelgti į moksleivio ugdymo progresą ir dinamiką, o egzamino metu vertinama pagal vieną bendrą formulę. Todėl, šiose lenktynėse dėl abstrakčia formule pagrįsto skaičiaus, kartais mokymasis nebėra prioritetas. Mokymasis virsta mokymusi egzaminui.

Tokia situacija iš principo prieštarauja kitiems mūsų siekiams. Mokytojai nuolatos kalba apie tai, kad norėtų, kad didesnė ugdymo proceso dalis būtų kuriama jų nuožiūra. Juk išties, jei klasė susidomėjo viena ar kita tema, ar nebūtų puiku dar labiau eiti į gylį, parodyti kitą temos ar reiškinio aspektą, o ne pradėti naują temą, nes taip liepia programa? Bet judėjimas ta kryptimi išliks kosmetiniu, jei po visų mokytojo pateiktų ir suformuluotų temų ir patirčių, galop bus egzaminuojama tik iš privalomų autorių, privalomų temų ir privalomų uždavinių su privalomais teisingais jų sprendimais.

Giliausia prasme, ar gali žmogus, kuris savo darbo vietoje negali nuspręsti kaip jam organizuoti savo darbą, būti autoritetu ir „prestižiniu“?

Egzamino formalizavimas yra korepetitorių bumo paslaptis

Korepetitorių kaip ir tėvų yra visokių. Bet didžiausia korepetitorių sėkmės paslaptis glūdi egzaminų formoje. Korepetitorius žino privalomus autorius, tipines užduotis, teisingus atsakymus. Jam nereikia terliotis su ugdymo „ką“ – jis gali susitelkti prie egzamino „kaip“. Jei jums reikėtų laikyti minėtą IELTS testą, daug protingiau būtų ne lankyti kalbos kursus, o nusisamdyti korepetitorių. Tas pats principas galioja ir paprastesnėse egzaminavimo srityse: ar jau turint tam tikrą vairavimo lygį, prieš einant laikyti KET praktikos egzaminą geriau 10 valandų važinėti mieste su giminaičiu, ar 3 valandas su instruktoriumi kuris ruošia KET egzaminui? Manau atsakymas akivaizdus. Tad kuo labiau egzaminai tampa tipiniais ir formalizuotais, tuo labiau plis ir korepetitoriai.

Ką daryti?

Staigių posūkių švietimo sistemoje jau pakanka ir imtis staigaus egzamino formos pakeitimo nereikia, nes tai sukurs aibę naujų problemų. Bet būtina pradėti kalbėtis apie tai, kad privalome pradėti eiti kita linkme: užduotis daryti atviresnes ir ne tokias formalizuotas, leisti mokiniams remtis ne tik privaloma medžiaga ir autoriais ir t.t.. Jei dėl to sutarsime, turime numatyti ir rizikas ir pradėti ruoštis tokiems pokyčiams. Turime suprasti, kad be rimtos kalbos apie tai kaip atrodo mūsų egzaminai, visi kiti pokyčiai ugdymo sistemoje gali strigti.