Mūsų, LVŽS Kauno skyriaus, 2023 m. savivaldos rinkimų programinis siūlymas – organizuoti nemokamą maitinimą visiems be išimties Kauno miesto moksleiviams.
Gal tokia idėja priimtina ir kituose Lietuvos miestuose bei rajonuose?
Kiek pietūs kainuos rytoj?
Mokiniams, kurie mokosi priešmokyklinio ugdymo klasėse, taip pat pradinio ugdymo pirmojoje ir antrojoje klasėje, mokykloje skiriami nemokami pietūs. Daliai moksleivių dėl nedidelių šeimos pajamų skiriamas nemokamas maitinimas (ir šie vaikai neretai gėdijasi „varguolio“ etiketės bei jaučiasi nejaukiai, kai išskiriami iš kitų vaikų dėl savo socialinės padėties).
Šiuo metu Kauno miesto bendrojo ugdymo mokyklose, neskaičiuojant priešmokyklinio amžiaus vaikų, mokosi daugiau kaip 31 tūkstantis moksleivių. Absoliuti jų dauguma už šiltus pietus mokykloje turi mokėti.
Mano, kaip mamos, patirtis rodo, kad anksčiau kainavę apie 3 eurus, pastaruoju metu pietūs vienam vaikui pabrango maždaug iki 4 eurų (konkreti pietų kaina, be abejo, priklauso nuo mokyklos bei pasirinkto patiekalo). Tai reiškia, kad vieno vaiko pietūs mokykloje šeimai gali atsieiti ir apie 70 eurų per mėnesį. O jei šeimoje mokyklinukų ne vienas, net ne ypač reikšmingai pakilusi suma už vaiko maitinimąsi mokykloje šeimos biudžete atkerpa visai nemenką dalį. Ir tai – didžiulės, 20 proc. siekiančios infliacijos bei į kosmosą šovusių kainų kontekste.
Ne vienai šeimai dėl tokio augimo teks susiveržti diržus, kažko atsisakyti ar kažką įsigyti kukliau. Neabejoju, toks mokyklinių pietų brangimas ne vienai šeimai taps neįkandamas, tad vietoje karštų, valgykloje gamintų pietų nemaža dalis vaikų tenkinsis iš namų įdėtu sumuštiniu.
Kaip padėti šeimoms, kad kiekvienas mokinys galėtų kokybiškai pavalgyti mokykloje, o šeimai netektų dėl sotaus vaiko aukoti, pavyzdžiui, vasaros atostogų?
Mano manymu, siekiant paskatinti šeimas gimdyti vaikus ir tokiu būdu gausinti miesto ar rajono gyventojų skaičių, svarbu galvoti, kaip užtikrinti finansines paskatas ne tik vaiko besilaukiančiai ar ką tik susilaukusiai šeimai. Juk kiekviena vaiką planuojanti šeima suvokia, kad nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros atostogomis išlaidos vaiko auginimui nesibaigia. Kad kūdikiui ūgtelėjus teks pasirūpinti jo patekimu į darželį, mokyklą, aprūpinti vaiką visomis jo auginimui reikalingomis priemonėmis.
Mūsų manymu, Kauno miesto ir kitos savivaldybės, reaguodamos į sudėtingą finansinę situaciją, kurioje pastaruoju metu atsidūrusios vaikus auginančios šeimos, turėtų ieškoti galimybių organizuoti nemokamą maitinimą VISIEMS be išimties savo moksleiviams. Taip, kaip yra Suomijoje, kur, nepaisant sąlyginai aukšto pragyvenimo lygio, mokiniai maitinami nemokamai.
„Švediško stalo“ principas
Kaip tai padaryti pernelyg nenuskriaudžiant savivaldybių biudžeto?
Manau, kad toks maitinimas turėtų būti organizuojamas „švediško stalo“ principu, pasiūlant vaikams patiems apsitarnauti iš subalansuoto vaisiais, daržovėmis ir mėsos produktais asortimento. Įdėję truputį pastangų, mokyklų vadovai tikrai sugebėtų vaikų maitinimą organizuoti tausiai ir ekonomiškai, atkreipiant dėmesį į vaikų prioritetus ir tokiu būdu ne prastinant maisto kokybę, o mažinant jo išmetimą.
Juk parduodant maistą porcijomis neretas kažką lėkštėje palieka – tai garnyrą, tai salotas, tokiu būdu kasdien valgykla išmeta didelius maisto kiekius. Suteikus vaikui galimybę pačiam įsidėti tai, ko nori ir tiek, kiek nori, maisto išmetimą (bei išlaidas šiam maistui įsigyti) galima reikšmingai sumažinti. Matydamas prieš akis visą pateiktą maisto asortimentą, iš jo tikrai kažką išsirinks net nevalgus, išrankus vaikas.
Toks mokinių maitinimo organizavimo principas būtų naudingas ir edukacine prasme – vaikai išmoktų savarankiškai priimti sprendimus ir apsitarnauti, įvertinti maisto svarbą. Maitinimo organizavimas galėtų būti integruojamas ir į moksleivių technologijų pamokas – moksleiviai pamokų metu galėtų paeiliui prisidėti prie maisto paruošimo, pavyzdžiui, daržovių supjaustymo, serviravimo, lėkščių sutvarkymo.
Tokia praktiška gyvenimiška patirtis moksleivius augina savarankiškais, be to, kartą prie maisto ruošimo prisidėjęs mokinys labiau įvertins maisto vertę ir rečiau jį išmes.
Įkvepiančiu pavyzdžiu mums galėtų būti Japonija, kur aukščiausia pasaulyje švietimo kokybė – čia, pasibaigus pamokoms, visi mokiniai čiumpa šluotas, šluostes, dulkių siurblius ir 15 minučių patys tvarkosi savo mokyklą. Tai jokiu būdu nelaikoma vaikų išnaudojimu – priešingai, tai vaikų auklėjimo, paruošimo savarankiškam gyvenimui ir pagarbaus požiūrio į savo aplinką dalis.
Kiek pareikalautų lėšų iš biudžetų?
Kiek tokia idėja kainuotų Kauno miesto ar kitos savivaldybės biudžetui?
Visų pirma, esu įsitikinusi, kad organizuojant nemokamą maitinimą „švediško stalo“ principu, viena pietų porcija kainuotų kur kas mažiau nei 4 eurus.
Antra, nemažą dalį maisto produktų būtų galima įsigyti iš aplink įsikūrusių ūkininkų – tad finansinė nauda pasiektų ir juos, be to, tėvai galėtų būti ramūs dėl mokykloje tiekiamų produktų šviežumo ir kokybės.
Priėmus prielaidą, kad vieno vaiko maitinimui prireiks išleisti 3 eurus (nors esu tikra, tą įmanoma suorganizuoti ir pigiau, neaukojant maisto kokybės), o nemokamą maitinimą, pavyzdžiui, Kaune prireiktų organizuoti 25 tūkstančiams moksleivių (primenu, kad dalis moksleivių nemokamą maitinimą jau gauna) 175 dienas per mokslo metus, miesto biudžetui tai atsieitų apie 13 mln. eurų. Priminsiu, kad bendras metinis Kauno biudžetas siekia apie 480 mln. eurų.
Ar vizija paskatinti kauniečius turėti vaikų, o kiekvieną mokinį pamaitinti šiltais, sveikais ir kokybiškais pietumis verta tam skirtų 2,7 proc. miesto biudžeto? Mūsų komanda įsitikinusi – taip.
Tokį skaičiavimą galima atlikti ir kitose savivaldybėse.
Prilygtų vaiko pinigams
2016–2020 m. LVŽS Vyriausybė išreiškė aiškią politinę valią remti Lietuvos vaikus ir įvedė vaiko pinigus kiekvienam Lietuvos vaikui. Jei mums pavyktų pasiekti šį mūsų programinį tikslą – papildomai paremti mokyklinio amžiaus vaikus, nemokamai juos maitinant, šeimoms tai būtų vaiko pinigų išmokos dydį siekianti papildoma finansinė parama, kuri, neabejoju, teigiamai atsilieptų kiekvienos vaiką auginančios šeimos piniginei.
Savivaldybių biudžetas turi būti leidžiamas taip, kad gyventojams būtų sudarytos kuo palankesnės sąlygos ten kurtis, dirbti, gyventi ir auginti vaikus.
Labai norėčiau, kad ši mano vizija taptų kūnu, ir nei vienam moksleiviui namuose nebetektų išgirsti: „Atleisk, šiandien tau nupirkti pietų neįstengsiu“.