Bankas informacijos apie galimą valiutos kurso kilimą savo klientams nepateikė. Atvirkščiai, viešai teigė, kad Šveicarijos frankas – stabili valiuta ir todėl yra „geras pasirinkimas besiskolinantiems“. Tai – akivaizdžiai klaidinanti informacija, kuri turi būti draudžiama bet kam, o tuo labiau – bankui, kuris teikia paslaugas neprofesionaliems rinkos dalyviams.
Kaip ir buvo prognozuota, Šveicarijos frankas euro atžvilgiu smarkiai pabrango. Per devynerius metus – beveik penkiasdešimt procentų. Dėl to gyventojai, nepaisant nuolatinių paskolos mokėjimų, šiuo metu bankui skolingi daugiau, nei tuomet, kai šią paskolą gavo. Tai – visiškai nenormalu ir nesąžininga jų atžvilgiu.
Grupė banko klientų susibūrė, savo lėšomis pasisamdė advokatus ir ėmėsi žygių šiai savo problemai spręsti. Deja, nepaisant visų pastangų, jie kol kas nieko nepasiekė. Ne tik pats bankas, bet ir juos privalančios ginti valstybės institucijos – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Lietuvos bankas ir Konkurencijos taryba – arba netyrė klientų skundo dėl neva suėjusio senaties termino, arba banko veiksmuose nerado pažeidimų. Nors tie pažeidimai akivaizdūs tam, kas supranta būsto paskolų specifiką ir riziką gyventojams, finansinės informacijos teikimo principus ir tai, kad bankas ir jo klientas – visiškai skirtingų kompetencijų ir galių veikėjai. Vienas – tarptautinis, sisteminis ir profesionalus, kitas – neprofesionalus rinkos dalyvis.
Klientai, neradę palaikymo ir supratimo jų pačių mokesčiais išlaikomose valstybinėse institucijose, sausio mėnesį kreipėsi į Seimo Biudžeto ir finansų komitetą, prašydami, kad jų pretenzija būtų visapusiškai išnagrinėta. Tai buvo padaryta vasario 22 d., tačiau paaiškėjo, kad du komiteto nariai – A. Kubilius ir M. Majauskas – visais būdais bandė trukdyti šį procesą. Gyventojų rūpesčiai ir netinkamas banko elgesys jiems visiškai nerūpėjo. Gal jie mano, kad bankas ir jo klientas gali vienodai vertinti valiutos ir kitą finansinę riziką ir turi tiek pat finansinių išteklių ginti savo teises teismuose? Taip toli gražu nėra, todėl jų požiūris, kad klientai ir bankas patys turėtų rasti sprendimą dabar susiklosčiusioje situacijoje yra ne kas kita, kaip banko interesų gynimas.
O gal jie bando apginti ir savo frakcijos kolegę I. Šimonytę, kuri prieš darbą Seime buvo Lietuvos banko valdybos narė, atsakinga už .... finansinių paslaugų teikimą? Tai reiškia – ir už klientų teisių apsaugą. I. Šimonytės darbo Lietuvos banke metu ir buvo priimti sprendimai, kurie yra visiškai nepalankūs didžiulius nuostolius patiriantiems paskolų gavėjams. Kadangi jai tuo pačiu metu teko atsakyti ir už finansinių įstaigų priežiūrą bei jų stabilumą, matyt, vartotojų teisių apsauga rūpėjo kur kas mažiau. Neatsitiktinai todėl ir turime tokius apgailėtinus šios „apsaugos“ rezultatus.
Su panašia istorija susidūriau 2014 metais, kuomet kitas bankas – „Swedbankas“ – taip pat bandė pažeisti klientų teises. Tik didžiulėmis pastangomis pavyko užkirsti kelią neteisėtiems banko veiksmams. I. Šimonytės ir kitų pareigūnų vaidmenį toje istorijoje aprašiau publikacijoje „Swedbanko byla“. Maniau, kad Lietuvos bankas ir kitos valstybės institucijos pasimokė ir dirbs kitaip. Deja, kaip pasirodė, klydau. Todėl dabar gali tekti imtis „Nordea bylos“.
Svarstymo komitete metu pasiūliau kompromisinį sprendimą, kuris sumažintų klientų nuostolius ir jų nerimą ateityje, o bankui nieko nekainuotų, išskyrus negautą pelną iš nepagrįstai išaugusios paskolos sumos. Banko klientai sutiktų prisiimti visus nuostolius, kuriuos jau patyrė, mokėdami išaugusios paskolos palūkanas ir grąžindami jos dalį, o bankas konvertuotų paskolą į eurus tuo kursu, kuris galiojo jos išdavimo metu.
Paskolas paėmusios šeimos galėtų ramiau gyventi, žinodamos kiek reikės mokėti bankui ir nespėlioti, kur judės valiutos kursas. A. Kubilius ir M. Majauskas pasipriešino, kad toks siūlymas būtų svarstomas ir pateiktas bankui komiteto vardu. Todėl tai – mano asmeninė rekomendacija „Nordea“ bankui.
Tikiuosi, kad bankas ją apsvarstys, nes priešingu atveju bus akivaizdu, kad jis kratosi atsakomybės dėl padarytų klaidų ir toliau siekia pelnytis gyventojų sąskaita. Tuomet neliks nieko kito, kaip tik kreiptis į Švedijos ir tarptautines bankų priežiūrą bei klientų apsaugą vykdančias institucijas. Gal jos kitaip įvertins banko veiksmus ir paskatins jį prisiimti bent dalį atsakomybės. Trijose ES valstybėse – Lenkijoje, Vengrijoje ir Kroatijoje – valdžios institucijos siekia padėti nukentėjusiems žmonėms, kuriems buvo paskolinta šia užsienio valiuta. Nejaugi Lietuvoje žmones, nukentėjusius nuo banko, paliksim likimo, t. y. paties banko valiai?
Taip pat dabar jau tapo aišku, kad reikės galvoti ir apie tai, kaip pakeisti finansinių paslaugų vartotojų teisių apsaugos įstatymus ir visą sistemą. Nes Lietuvos bankas nesusitvarko su šiuo darbu. Nepaisant visų skambių pareiškimų, šio banko veiksmai ir sprendimai dažniausiai yra nepalankūs tokių paslaugų vartotojams.
Na, o A. Kubiliui, M. Majauskui ir jų kolegoms tikrai laikas išbraukti raides „LKD“ iš partijos pavadinimo. Šie du partijos nariai dar kartą įrodė, kad, nepaisant gražių frazių rinkimų į partijos pirmininkus kampanijos metu, rūpestis ir pagalba žmonėms – krikščioniškosios vertybės – ne šios politinės jėgos dimensijos.