Tačiau vienu žodžiu neįmanoma atsakyti į kitą klausimą, kuris neduoda ramybės daugeliui žmonių, išmanančių Europos istoriją: kas bendra tarp 1453-jų metų Konstantinopolio ir 2015-jų Paryžiaus? Atsakymas gali paaiškinti, kodėl šių dviejų datų ir miestų sąsaja tampa ne vien istorine prielaida.
Istorijos paralelės
Po teroristinio išpuolio prieš Prancūzijoje leidžiamą satyros žurnalą „Charlie Hebdo“, kai Paryžiuje, darbo metu, islamistai sušaudė žmones vien dėl to, kad šie piešė karikatūras (tarp 12 nužudytų buvo du policininkai), policininkės nužudymo ir įkaitų dramos košerinio maisto parduotuvėje, kurios metu buvo nužudyti keturi žmonės, daug kas samprotauja įvairius dalykus apie tai, kaip supranta šį atvejį. Europos istorija, iš kurios turėtume mokytis, ilsisi enciklopedijose, kurias skaito profesionalūs specialistai ir pavieniai jomis besidomintys skaitytojai.
Bandykime atversti šiuos puslapius. Kad ir tą, kuriame rašoma apie 1439 metais Rytų ir Vakarų krikščionių pasirašytą Florencijos uniją. Tuomet atrodė, kad krikščioniškasis pasaulis vienijasi, jis tikrai sugebės atsilaikyti prieš Osmanų didybę. Iki šios unijos Konstantinopolis ne kartą buvo apgultas, o 1204 m., Ketvirtojo kryžiaus žygio metu, užimtas ir sugriautas. Pasirašius Florencijos uniją, atrodė, prasidėjo kitas etapas, užtikrinsiantis Vakarų ir Rytų krikščionių vienybę. Praėjo vos keturiolika metų ir 1453-iaisiais Osmanų imperijos kariuomenė, vadovaujama Mehmedo II, užkariavo Konstantinopolį, įsitvirtindama visam laikui.
2015-ieji toli nuo 1453-ųjų. Tačiau tai, su kokia agresija radikalieji islamistai veržiasi į krikščioniškąjį pasaulį, rodo blogesnius ženklus nei anuomet, kėsinantis sužlugdyti Bizantijos imperiją. Didelis skirtumas yra tarp tuometinės Osmanų valstybės ir dabartinio naujo teroristų darinio – Islamo valstybės (IS), siekiančios įsigalėti, išplėsti islamo religinę, karinę, politinę diktatūrą. Ši radikali grupuotė, jau nužudžiusi tūkstančius žmonių, įžūliai demonstruoja ir skelbia egzekucijų vaizdus. Sausio 31 d. internete paskelbtas vaizdo įrašas, kuriame nukertama galva 47 metų japonų žurnalistui Kenji Goto – ne išimtis IS veikloje. Jau kitą dieną internete vėl platinamos nuotraukos su egzekucijos vaizdais – nupjaunamos galvos Irako policininkui ir dviem kariams. Smurto virtinė tęsiasi. Faktai tvirtina, jog krikščionys šiandien žudomi Sirijoje, Egipte. Anuomet? Tada buvo kitaip. Osmanams užėmus Konstantinopolį, jie krikščionių neišžudė. Šie ir toliau turėjo įtaką, galią. Pagrindinė krikščionių šventovė Sofijos bažnyčia, tiesa, buvo paversta mečete, bet taip pasielgta ne su visomis, daug krikščionių bažnyčių išliko.
Ukrainos įvykiai ir islamistų teroras vienoje gretoje
Šiandien tai pavojingesnis, grėsmingesnis procesas. Išpuolis Europos laisvės sostinėje Paryžiuje, be jokios abejonės, rodo, jog naujo islamiško darinio tikslai, priemonės, galimybės grasina ne vienai redakcijai, ir ne vienos košerinio maisto parduotuvės pirkėjams, o visai Vakarų civilizacijai, jos kultūrai.
Dauguma mūsų, patogiai įsitaisę prieš televizorių ekranus, stebime, kas vyksta, ir turbūt priprantame? Prie žinių apie kasdien žudomus žmones islamiškame pasaulyje, žudomus ir čia pat, krikščioniškame. Kalbu apie Ukrainą.
Aiškiai pavojingiausiu metu, kai reikėtų vienytis, Rusija siunčia savo smogikus prieš Ukrainą, kai vienintelė išeitis būtų vienyti krikščioniškojo pasaulio jėgas, kaip 1529-aisiais, kai Osmanų imperijos kariuomenė buvo sutriuškinta prie Vienos, užkirtus kelią krikščioniškos Europos pavergimui.
Naujas darinys, Islamo valstybė, kuriam buvo būtina užkirsti kelią tik pradėjus kurtis, kapoja galvas ir žudo, o krikščionys tuo metu tarpusavyje kariauja.
Nors negalima sakyti, kad nėra ar nebuvo noro ir pastangų sustabdyti žudynes ir radikalaus islamo įsigalėjimą. Afganistanas, Irakas, arabų revoliucijos. Tačiau koks viso to rezultatas? Grubiai tariant, demokratiškas pasaulis kai kur nusvilo nagus. Nes implantavus kitą kultūrą svetimoje, ji neveikia. Negalima pernešti savos kultūros ir demokratijos į kitokį pasaulį, tvarkomą pagal kitus principus. Pradžioje talibai buvo Vakarų remiami ir jie padėjo kovoti su Sovietų sąjunga, bet kas iš to išėjo? Ant durtuvų ir ant kalašnikovų negalima nešti demokratijos. Ant uolos nepasodinsi pomidorų, jiems tinka kita dirva. Matyt, reikėjo kitokių metodų, nes rezultatai, šiandien matome, nebuvo tokie, kokių tikėtasi. Kitas dalykas – islamiškos valstybės kontroliuoja didelius naftos išteklius. Manau, kad tai irgi nebuvo šalutinė žinia. Niekas negali paneigti, kad didieji karai šių dienų pasaulyje turėjo naftos kvapą. Kažin, kiek ten buvo žmogaus teisių gynimo, ir kiek naftos reikalų. Dabar matome, jog tenka kovoti su paskutinėmis pasekmėmis, o juk pradžia buvo ne vakar ir ne šiandien.
Ekonominiai interesai ryškūs ir Europoje, Rusijos ir Ukrainos karo fone. Tarpusavio nesusikalbėjimai primena akmenį, tempiantį istorinį procesą į dugną. Kai svarstomos bendrosios priemonės prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, Šiaurės Europa kalba vienaip, Pietų – kitaip. Ir iš tiesų primena istorinius laikus, kariaujant Konstantinopoliui su Osmanų imperija, krikščionims vaidijantis tarpusavyje. Ir dabar konfliktas tarp krikščionių – Rusija ir Vakarai. Neseniai matėme protestus Čečėnijoje prieš karikatūras piešusius prancūzus, bet ne prieš jų žudikus. Buvo pasiųsti sveikinimai Putinui. Osmanų imperijai užėmus Konstantinopolį caras Ivanas III irgi pasinaudojo situacija, apsišaukė Bizantijos įpėdiniu ir įgavo tam tikrų galių, darydamas įtaką Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Įdomiai, sakyčiau, atrodo ir šiuolaikinės Rusijos vaidmuo – ne vien dėl Ukrainos, bet ir dėl santykių su Islamo valstybe .
Vakarams reikėtų įvertinti šiuos dalykus. Nes dabartinė IS, ji nelauks, jeigu mes nieko nedarysime, vien diskutuosime apie tai, kodėl teroristai sušaudė nekaltus žmones jų darbo vietoje ir paėmė įkaitus Paryžiaus prekybos centre. Turime būti vieningi ir apie šią grėsmę kalbėti visur, kur tik yra galimybių. Negalime leisti to, kas vyksta Ukrainoje, bet yra ne mažiau pavojingas reiškinys radikaliųjų islamistų teroras ir šios dvi temos turi būti viena šalia kitos. Nes nematyti minėtos problemos – negalima.
Ginkime tai, ką turime
Ar mes numanome, kas gali atsitikti? Islamo valstybė žygiuoja fanatiškai, nepaisydama civilizuotų elgesio normų, pritraukdama jaunus žmones ir paruošdama aklai įtikėjusius mirties kultūra žudikus. Tuo metu, kai konfliktai silpnina krikščioniškąjį pasaulį, radikalieji musulmonai trina rankas, jie nori atlikti savo misiją, jie tai daro ir darys agresyviai, nepaisydami jokių žmogiškųjų vertybių. Islamo įtaka Vakaruose didėja, o mes, vakariečiai, ar gerbiame krikščionybę? Stebime, kaip vyksta krikščioniškųjų vertybių niveliacija, atsisakymas. Nes patogiau gyventi komforto zonoje. Lyg nieko, niekam, niekad – šiaip maloniai sau gyventi.
Krikščioniškosios vertybės yra tam tikri įsipareigojimai šeimai, artimui, vaikams, tam tikros etikos normos. Ir iš tos komforto zonos – galiu nesituokti, vaikų galiu neturėti, neprižiūrėt ir t.t. – jų laikantis tenka išeiti. Krikščioniškosios vertybės verčia kitaip žmogų gyventi. Matyt, to nenorima. Kai aiškinama, jog nereikia kryžių mokyklose, nereikia kalėdinių eglių ir apeliuojama į žmogaus teisių gerbimą, aš visada sakau: gerbkime visų žmonių teises – krikščionių teises irgi gerbkime. Viena svarbiausių laikyčiau žmogaus teisę į saugumą, kurią pažeidžia daugelis dalykų. Net ir islamo pasaulyje priimtas galvos apdangalų dėvėjimas, dėl kurio taip aršiai kovoja Vakaruose gyvenantys musulmonai, jis irgi pažeidžia žmogaus teisę į saugumą, nes tame apdangale galima paslėpti ir ginklą, ir bet ką.
Visada maniau, kad šiame pasaulyje gali sugyventi visos religijos. Reikia kalbėtis ir tartis su tomis arabų pasaulio valstybėmis, kurios siekia stabilumo ir neturi nepamatuotos agresijos kitaminčių atžvilgiu. Išmintingai kalbėtis. Nes fundamentalusis islamas prisileistas labai arti.
Dauguma mūsų norėtų, kad ateinančios kartos gyventų klestinčiame, civilizuotame, moderniame pasaulyje, kuriame išsaugotos gerosios krikščioniškosios vertybės. Nesudėtinga matyti vien tai, kas sukelia malonius pojūčius, tačiau šiandien reikia išeiti iš tos komforto zonos ir pradėti ginti tai, ką Europa sukūrusi geriausio.