Ar tai viso labo būtų tik pilietinės, tautinės satisfakcijos liudytojas? Su kuriuo iš šių dokumentų gali drąsiai bandyti kirsti ne tik Šengeno šalies sieną, ar nors vienas iš jų galiotų nelabai draugiškų valstybių pasieniuose? Tai oficialus dokumentas, pripažįstamas pasaulio muitinėse, pasienio punktuose, ambasadose, atstovybėse, ar tik svarus koziris įrodinėjant savo tyrus tautinius jausmus; saldainis diskutuojant užstalėje su bičiuliais išeiviais Bistrampolio dvare, ar Pasaulio žemaičių dienose Telšiuose, Plungėje?
Ar Lietuvio paso įgijimas būtų maloni paguoda vienam iš geriausių visų laikų Lietuvos rankininkų, pasaulio čempionui, Europos taurės laimėtojui, vienam pirmųjų mūsų sportininkų, išvykusių žaisti į užsienį, Raimondui Valuckui, kuriam, dabar gyvenančiam Vokietijoje, jo deramai net neinformavus, buvo atimta Lietuvos pilietybė, ar garsiajam NBA veteranui Žydrūnui Ilgauskui, susilaukusiam iš Lietuvos institucijų tokio pat likimo? Pasakysiu savo nuomonę – vargu, ar toks pasiūlymas šiems mūsų sportininkams taptų paguoda, greičiau jie tai traktuotų kaip pasityčiojimą ir įžeidimą.
Viena iš Pasaulio lietuvių bendruomenės lyderių man pasakė tiesiai šviesiai – tai siūlomas saldainis, netikėjimas, kad pavyks įgyvendinti net 114 Seimo narių pasirašytą ir Konstituciniam Teismui nagrinėti eilinį kartą perduotą klausimą dėl dvigubos pilietybės įteisinimo. Tuo dokumentu (pataisomis) siūloma galimybė praplėsti asmenų, galinčių turėti teisę į dvigubą Lietuvos ir kitos šalies pilietybę, sąrašą. Pasaulio lietuvių bendruomenė akcentuoja, kad jie siekia ne dvigubos pilietybės gavimo privilegijų, o pabrėžia galimybę ir svarbą išsaugoti Lietuvos pilietybę, įgytą jiems gimus.
Panašu, kad naujam Seimo grupelės narių siūlymui dėl LP atsiradimo nelabai pritaria ir Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, pasakęs tiesiai šviesiai: „Aš manau, išspręskime klausimą, kuris susijęs su dvigubos pilietybės turėjimu, ir nereikės galvoti kažkokių naujadarų.“ Taigi Vyriausybės vadovas nekalba apie „saldainį“ pasaulio lietuviams, o siūlo konkretaus veiksmo atlikimą, kartu praturtindamas mūsų diplomatijos terminiją nauju terminu – „naujadaras“.
Tokios mintys kyla pastarosiomis dienomis, kai 4 Seimo narių grupė, tarp jų – valdančiosios koalicijos frakcijų lyderiai, Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis, socialdemokratų frakcijos seniūnas Andrius Palionis, Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša, įregistravo įstatymo projektą, kuriuo siūloma įsteigti Lietuvio pasą, leisiantį išsaugoti ryšį su Lietuvos valstybe. Lietuvio pasą pagal šį projektą įgyti galėtų visi lietuvių kilmės asmenys, taip pat asmenys, gimę Lietuvoje po 1990 metų kovo 11 d., jų sutuoktiniai, vaikai ir vaikaičiai asmenų, turėjusių Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Taigi tokie asmenys įgytų moralinę satisfakciją, labiau sietiną su pilietinio ryšio su Lietuva atkūrimu, tokio ryšio stiprinimu. Stop! Čia ir baigiasi Lietuvio paso institucijos pliusai, nes pastarasis nesuteikia politinių teisių: balsuoti nacionaliniuose rinkimuose, užimti pareigas, kuriose būtina ištikimybės Lietuvos Respublikai priesaika. Tiesa, viena privilegija tokiems asmenims būtų taikoma – asmenys, pateikę LP, galėtų bandyti susigrąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę arba ją įgyti supaprastinta tvarka. Kokia ta tvarka? Tai retorinis klausimas, nes viskas vėl baigtųsi eiline kelione į Konstitucinį Teismą. Tuo neabejoju.
Kas bendro tarp LP, LK ir ŽP?
Apie Lietuvio paso (LP) atsiradimo galimybę jau kalbėjome. Prisiminkime LK – Lenko kortos (Karta Polaka) istoriją, prasidėjusią lygiai prieš 10 metų ir sukėlusią daug ažiotažo Lietuvos spaudos puslapiuose, tarp politikų, politologų. LK – asmens dokumentas, patvirtinantis lenkų kilmę ir suteikiantis lengvatų lenkams, gyvenantiems svetur, Lenkijos Respublikos Seime buvo patvirtintas 2007 metų rugsėjį. LK, priešingai LP, galėjo būti suteikiama ne tik Europos Sąjungos šalių gyventojams, bet ir lenkams, gyvenantiems Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Gruzijoje, Kazachstane, Kirgizijoje, Rusijoje, Tadžikistane, Turkmėnijoje, Ukrainoje, Uzbekistane, t. y. pretendentas siekti LK turėjo būti iš vienos iš 15 buvusios SSRS respublikų. Jis net neprivalėjo būti lenkas. LK savininkams buvo numatoma daug lengvatų: po trijų mėnesių gyvenimo Lenkijos teritorijoje galėdavo įgyti teisę apsigyventi Lenkijoje nuolat, jiems buvo garantuotas nemokamas gydymas, įvažiavimo viza, vaikai turėjo teises į mokslą ir stipendijas, gauti bedarbio pašalpą, kitas socialines garantijas, įsigyti nekilnojamą turtą ir t. t. Ne ES šalių asmenims, norintiems patekti į Lenkijos teritoriją, buvo reikalinga viza. Taigi daugelis šių lenkų teiktų lengvatų yra tiesiogiai perimtos ir Lietuvio paso institucijos rengėjų, ypač tos, kurios susijusios su švietimo, studijų ir mokslo lengvatomis (stipendijos, parama visų studijų pakopų grandyse, paskolos, priėmimas studijuoti ir t. t.). Norėtųsi tikėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, nagrinėjantis dvigubos pilietybės praplėtimo galimybės klausimus, irgi galėtų perimti Lenkijos Respublikos „gerąją“ patirtį, nes šios šalies teisės aktuose yra toleruojamas kitos pilietybės turėjimas, yra liberalizuota Lenkijos pilietybės įgijimo tvarka, užtikrinta teisė į dvigubą pilietybę. Priešingai nei Lietuvoje, Lenkijoje negali būti atimta Lenkijos pilietybė prieš asmens valią, kaimynų šalyje nepakanka tik asmens prašymo atsisakyti pilietybės, būtinas Prezidento sutikimas. Tiesa, lenkas, turintis ir kitos šalies pilietybę, Lenkijos teritorijoje laikomas tik Lenkijos piliečiu. Taigi Lenkijos Respublikai, kuri gyventojų skaičiumi yra 10 kartų didesnė, svarbus ir saugotinas yra KIEKVIENAS lenkas. Juk neatsitiktinai lenkai pasirinko šūkį: „Būti ištikimam savo Tėvynei – Lenkijos Respublikai“. Lietuva yra per maža valstybė, kad mes nebrangintume ir nesiektume susigrąžinti lietuvių ne tik LP, bet ir Lietuvos pilietybės suteikimo liberalizavimu. Juk niekas nekalba apie abejotinus pilietybės suteikimo atvejus, kai pilietybė po 1990-ųjų galėjo būti suteikta vien dėl to, kad Žemaitijoje gyvenusiam giminaičiui padovanodavai traktorių... Tokių atvejų skaičiau spaudoje ne vieną.
Nuo 2008 metų, Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje pirmąją Lenko kortą įteikė lenkų kilmės dvasininkui, tuo metu vyriausiam Lietuvos lenkui Juzefui Obrembskiui, praėjo beveik 10 metų. Per tą laiką Lietuvoje kasmet LK gaudavo per 1000 lenkų, gyvenančių Lietuvoje. Greitai paaiškės, ar bus patvirtintas LP statusas, o jei taip atsitiks, kas bus pirmasis lietuvis ar lietuvių kilmės asmuo, gavęs Lietuvio pasą? Ir tada, vardan bičiulystės su kaimynais lenkais, gal pamiršime karštas diskusijas, kai buvęs europarlamentaras Vytautas Landsbergis ragino LK teisinio įvertinimo, o tuometinis Užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis LK buvo įvardijęs nesusipratimu ir kvietė rasti jėgų ištaisyti tą teisės aktą. Keičiasi laikai, kinta samprata, požiūris ir prieigos dėl savo piliečių pritraukimo į tėvynę.
Paralelės su Žemaičio pasu?
Kadangi už lango dar vasara, nesinori skaitytojų varginti teisinėmis kolizijomis, susijusiomis su LP, LK. Šių dviejų dokumentų kontekste norisi prisiminti žaismingesnį momentą – istoriją su Žemaičių pasu (ŽP). Beje, ir tos istorijos yra susijusios su teisiniais niuansais, net teismais, tiesa, nepasiekusiais Konstitucinio Teismo.
ŽP (Žemaitė pasos) – šiuo metu atstoja Žemaičių kultūros draugijos nario pažymėjimą. Užrašas ant viršelio – Patria Una. Žaisminga mintis sukurti žemaičių pasą ir žemaitiškus pinigus – litus gimė 1988 metais tarp Šiaulių žemaičių, kai jiems vadovavo Šiaulių universiteto docentas Juozas Pabrėža (Jūzaps Pabrieža). Šiaulių žemaičių, nuo tada kasmet iki šiol leidžiančių ir savo kalendorių („Žemaitiu kalėnduorios“) idėją sukurti ŽP ir pinigus realizavo aktyvus dizaineris Vilius Puronas. Šiauliuose 1989 m. pasirodė ir pirmieji ŽP. Kad jį gautum, turėjai nebūtinai mokėti žemaičių kalbą, bet reikėjo priklausyti Žemaičių draugijai bei būti „truopnus žemaitis“. Svarbu, kad tavo kilmės šaknys būtų Žemaitijoje ir būtum šio krašto tradicijų puoselėtojas. ŽP žemaičiams nuo pat pradžios turėjo simbolinę prasmę, rodė identiteto išskirtinumą, pasididžiavimą.
Įkandin suburta Žemaičių partija neturėjo tokio pasisekimo kaip ŽP. 2009 m. įkurta Žemaičių partija pasisakė už etniniu principu suskirstytą Lietuvą ir tradicines šeimos vertybes. Partijai vadovavo buvęs parlamentaras Egidijus Skarbalius, kuris 2009 m. dalyvavo ir rinkimuose į Europos parlamentą. Tiesa, nesėkmingai, nes rinkėjai, pripažinę savo etnines šaknis, nenorėjo kad žemaitiška dvasia būtų painiojama su politika.
Žemaičiai, siekdami, kad jų gimimo dokumentuose atsirastų įrašas apie žemaičių tautybę, ilgokai varstė teismų duris Klaipėdoje, Telšiuose, Šiauliuose. Ypač daug pastangų įdėjo minėtasis E. Skarbalius ir garsusis barzdočius iš Telšių Antanas Kontrimas. Pastarasis teismuose neginčijo ir nesiekė, kad Lietuvos piliečių pase, kuriame paprastai įrašoma tik pilietybė, būtų įrašyta žemaičių pilietybė. Jis siekė, kad Gimimo liudijimo dokumente buvusiame tuščiame lape atsirastų įrašas – „žemaitis“. Per beveik 4 bylinėjimosi metus Antanas šį tą pasiekė, nes paskutinio gyventojų surašymo dokumentuose atsirado galimybė įrašyti nors žemaičio tautybę.
Po teismus ilgai vaikščiojo ir E. Skarbalius, siekęs panašaus tikslo. Klaipėdos rajono Civilinės metrikacijos skyrius atsisakė jam įrašyti gimimo liudijime žemaičio tautybę, tada jis kreipėsi į Klaipėdos rajono apylinkės teismą, o sulaukęs neigiamo atsako, pateikė skundą Klaipėdos apygardos teismui, kuris irgi atmetė skundą. E. Skarbalius nesutiko su tokiais teismų sprendimais, nes, jo nuomone, žemaičiai turi visus tautai privalomus dalykus: kalbą, istoriją, teritoriją, kultūrą, savimonę. Šie teiginiai greitai turėtų būti pastiprinti dar vienu koziriu, nes kalbininkas J. Pabrėža leidyklai jau įteikė knygos „Žemaičių kalba ir rašyba“ rankraščius. Šis mokslo darbas turėtų atstoti žemaičių kalbos gramatiką. Minėtas kalbininkas, kaip ir istorikas Alfredas Bumblauskas, buvo ekspertai teismuose, rašė išvadas teisėjams. Tautos mylimas profesorius A. Bumblauskas konstatavo: „Sunku kategoriškai atsakyti dėl žemaičių tautybės. Tautybė yra žmonių savimonės reikalas. Jei E. Skarbalius sako, kad jis yra žemaitis, tai, vadinasi, tokia tautybė yra. Teismas svarstė žemaičių skundą dėl jų tautybės Lietuvos valstybėje nepripažinimo, buvo klausiama, ar buvo praeityje žemaičių tautybė. Turėjau atsakyti, kad ne – tokios tautybės nebuvo. Moksle geriausiu atveju kalbama apie žemaičių potautę, tokia pažiūra yra istoriko Antano Kulakausko.“
Ar Lietuvio pasas būtų tautinės tapatybės dokumentas?
Bendraudamas su išsibarsčiusiais po platųjį pasaulį lietuviais, stebėdamas globalizacijos padarinius, gyvenimus tautų katiluose, supranti, kad ta tapatybės paieškų paradigma nėra tik mūsų, lietuvių, problema ir diskursų laukas. Ji aktuali ir žydams, ir rusams, ir lenkams, ir amerikiečiams, kurie organiškai sugėrę visų pasaulio tautų patirtį. Kalbama apie dvigubą tapatybę, susidvejinimą, du pasaulius, tremties tragizmą, tremties trajektorijas, persipynusias išeivių sąmonėje ir t. t.
Įdomu lyginti, ką tautinės tapatybės klausimu galvoja ne tik lietuviai, bet ir kitų tautų atstovai. Pavyzdžiui, garsusis šachmatininkas, dabar labiau žinomas kaip politikas Garis Kasparovas, gimęs Azerbaidžane, užaugęs Rusijoje, šiandien klajojantis po pasaulį. Kai žurnalistas jo paklausė apie tautinę tapatybę, Garis atsakė: „Nemanau, kad tai turi būti koks nors trikdantis klausimas, nes daugelyje šalių ji suprantama kaip vienos ar kitos valstybės paso turėjimas. Turiu rusišką ir kroatišką pasą. Kalbant detaliau, esu pusiau žydas, bet mano gimtoji kalba rusų, užaugau rusiškai kalbančioje aplinkoje, gavau rusišką išsilavinimą ir buvau Rusijos istorijos dalis. Kultūriškai, kalbiškai, istoriškai priklausau Rusijai, bet dabar gyvenu išeivijoje.“ („Lietuvos rytas“, 2016 m. kovo 14 d.). Matome šiandien aktualų hibridinės tapatybės modelį.
„Pasaulio lietuvio“ žurnalo steigėjo Stasio Barzduko sūnus Arvydas Barzdukas neseniai teigė: „Lietuviu būti Lietuvos pilietybės nereikia, kaip vaizdžiai įrodė tūkstančiai Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių lietuvių – tiek Amerikoje, tiek kitur. Gerai suprantu, kokius pavojus Lietuvos Konstitucijos autoriai ją rašydami numatė. Lietuvos žmonės turėtų nuspręsti, ar tie pavojai jau praėjo, ir atitinkamai Konstituciją ir įstatymus pakeisti taip, kaip būtų Lietuvai naudinga.“ („Pasaulio lietuvis“, 2017 m., birželis-liepa). Taigi mes turime žiūrėti Lietuvos interesų, o ne atskirų grupelių ir asmenų.
Mano sena bičiulė, Lietuvos garbės konsulė Ohajo valstijoje Ingrida Bublys, gyvenanti Klivlende ir keliaujanti tarp Amerikos ir Lietuvos, realiai susiduria su JAV lietuviais. Jos argumentai realistiniai ir pragmatiški: „Pastaraisiais metais daug kalbama apie dvigubos pilietybės suteikimo galimybes, bet reikalai nejuda į priekį. Ką aš galvoju? Situacija kebloka, bet dvigubos pilietybės įteisinimas būtų moralinis impulsas, kad išvykę visai nenubyrėtų nuo savo krašto, jaustų ir savo pareigas Lietuvai. Aš, kaip Lietuvos garbės konsulė, matau kasdien, kad vieniems labai rūpi Lietuva bei joje palikę giminės, o kiti užmiršta savo kilmę, Lietuvos interesai jiems visai neįdomūs, nors ir tarp jų atsiranda norinčių būti Lietuvos piliečiais. Kita vertus, pažįstu daug tokių, kurie nesiekia Lietuvos pilietybės, bet dirba Lietuvai. Visa tai sukelia dvejopų pamąstymų. Šį klausimą Seimas turėtų spręsti ryžtingiau“. Kodėl mums, Seimo nariams, pristinga drąsos priimti strateginius sprendimus, bet užtenka noro dalinti saldainius?
Rytis Virbalis, LRS ir Pasaulio lietuvių komisijos narys, atstovaujantis Vakarų Europos lietuvių bendruomenės interesams ir šiuo metu gyvenantis Liuksemburge, sako: „Man Lietuvio pasas irgi atrodo daugiau imitacija, jeigu tai siejama su pilietybės išsaugojimo problema. Vis dėlto neatrodo, bent kol kas, kad minėtas Lietuvio pasas galėtų kaip nors pakeisti esminį PLB ir užsienio lietuvių tikslą – siekti Lietuvos pilietybės išsaugojimo turint kitą pilietybę, todėl Seimui priėmus kokį nors Lietuvio paso ar panašų įstatymą, tai nekompensuotų galimo Lietuvos pilietybės netekimo ir vargu ar padėtų tokiems žmonėms išlaikyti ryšį su Lietuva, nes jis neatstotų prigimtinės teisės į pilietybę praradimo. Tai galbūt tiktų nebent tiems lietuviams, kurie gyvena Šveicarijoje ar Australijoje, ar kitose panašiose šalyse, kurioms nebūtų taikomas minėtas Pilietybės įstatymo pakeitimo projektas, bet ir jiems jis turbūt neatstotų pilietybės praradimo.
Lietuvio pasas negali pakeisti pilietybės išsaugojimo, nes Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra ne tik teisiškai gerokai rimtesnis dokumentas, bet ir ryšio su Lietuvos valstybe patvirtinimas. Tai ne tik simboliai, bet ir teisės ir pareigos, dalyvavimas politiniame ir kitame valstybės gyvenime ir prigimtinio nuolatinio ryšio su Tėvyne jausmas, nes piliečio pase įrašyta, kad pilietį gina Lietuvos Respublika. Todėl toks įstatymo projektas negali pakeisti būtinumo siekti išsaugoti Lietuvos pilietybę tais atvejais, kai turima ir NATO ar ES valstybės pilietybė, kaip numato Pilietybės įstatymo pakeitimo projektas, kurį pasirašė net 114 Seimo narių, dėl kurio Seimas kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir kurio priėmimo taip laukia daugelio užsienio šalių lietuviai.“
Liūnė Sutema, garsi išeivijos poetė, kuriai Nacionalinė kultūros ir meno premija 2007 metais buvo suteikta „už dvasinės saugos poeziją rinkinyje „Tebūnie“, į Vilnių atsiimti garbingo apdovanojimo neatvyko. Nekomentavo, kodėl, o neatvyko dėl paprasčiausios priežasties, ji niekada po Antrojo pasaulinio karo nesiekė naujo paso. Kai Lemonte aš jos paklausiau, ar ji po 1990-ųjų metų pasiėmė Lietuvos ambasadoje ar konsulate naująjį pasą, ji liūdnokai pažiūrėjo į mane ir pasakė, kad niekada to nedarys, nes ji turi „tikrąjį“ Lietuvos pasą, kurį pasiėmė ir nešiojo prie krūtinės pasitraukdama nuo komunistų okupacijos po karo. Nelabai ką turėjau jai atsakyti, nes iškalbingesnis buvo poetės akių žvilgsnis. Tokių lietuvių, kurie niekada nesikreipė į valdžios institucijas, kad gautų naują pasą, JAV sutikau ne vieną. Orumas, išdidumas, tikėjimas Lietuva, iš kurios jie pasitraukė, jiems neleido žemintis ir prašyti. Tik po to suvokiau Liūnės Sutemos žodžius „EMIGRUOSIU Į ŠALĮ, KURIOS DAR NĖRA, IR DUOSIU JAI VARDĄ SUTEMA.“
Nejučia dabar prisimenu ne tik Liūnę, bet ir šių dienų išeivės, kūrybingos rašytojos, buvusios šiaulietės, „Pasaulio lietuvio“ žurnalo redaktorės, jau keliolika metų gyvenančios Kipre, Dalios Staponkutės žodžius, parašytus jos knygos pavadinime „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“. Man šiandien tie žodžiai kelia virpuliuką ir nerimą. Gal todėl, kad galvoju apie Itakę? Ir joks Lietuvio pasas čia nepadės, nes jis tik saldainis, tik smėlio dėžė žaidimams. Nereikia apgaudinėti nei savęs, nei kitų. Jau šiandien turime matyti rimtus reikalus ir analogiškus sprendimus, nes saldainiais dar niekam nepavyko užtikrinti išeivių, užsienyje gyvenančių tautiečių ryšio su savo Tėvyne. Branginkime kiekvieną iš to milijono, šiuokart gyvenančių toliau nuo prigimtinės Tėvynės Lietuvos.