Ir vėl nekviestas, nelauktas, su melancholiško graudesio šešėliais, kartu su Bobų vasara, pasak poeto Kazio Bradūno, parudeniu, „apsivilkęs lengva rudine“ atėjo „taiklus medžiotojas – ruduo“, atnešdamas šviesią šventę – Mokytojų dieną. Dieną, kurią išdrįsčiau įvardyti Lietuvos dabarties ir ateities architektų diena.
Pro atvirą langą girdisi politiko sveikinimas.
Šventę reikia švęsti, todėl šiandien nebūsiu kritiškas, abejojantis, peikiantis, nelaidysiu kritikos strėlyčių į Lietuvos švietimo kelius ir klystkelius, nediskutuosiu, ar reikia įvesti etatinį mokytojų apmokėjimą, ar būtina uiti iš postų kelis šimtus Lietuvos mokyklų direktorių, užimančių tą postą per 30 metų, ar reikia kelti mokytojų rengimo kokybę, stiprinti kandidatų į pedagoginės krypties studijų programas atranką ir plėsti pedagogines stažuotes, ar reikia keisti egzaminų tvarką, ar reikia trumpinti atostogas, ar reikia siekti, kad mokytojų, kurių amžius per 50 metų, mokyklose nebūtų daugiau negu 50 proc. Stop! Juk žadėjau ne diskutuoti, o švęsti pačios humaniškiausios, reikalingiausios, vertybiškai svarbiausios ir atsakingiausios profesijos šventę.
Džiaugiuosi, kad mane gyvenimas susiejo su šimtais pedagogų – ir talentingais, Dievulio pašauktais pasirinkti tokį kelią, ir ne itin gabiais šiai daugiašakei specialybei, ir santūriais, ir kiek kategoriškais, bet nesutikau nė vieno, kuris savo darbą dirbo atmestinai, formaliai, tingiai. Paprasčiausiai jiems to neleido daryti jų požiūris į darbą ir turima kvalifikacija. Šiandien jiems to neleistų daryti dabartiniai drąsūs, nebijantis išsakyti savo nuomonę ugdytiniai, kurie supranta (kas neįsivaizduojama būtų prieš dvidešimt metų), kad mokiniai nėra mokytojų nuosavybė. Lygiai taip pat Mokytojai nėra Švietimo ir mokslo ministerijos, Švietimo skyrių, direktorių ir jų pavaduotojų nuosavybė. Lyg ir nėra, bet jiems, valdininkams ir va(l)dovams, ne visada pasakoma tai, ką man tiesiai šviesiai išrėžė mokytojai: „visko reikia, bet svarbiausia – netrukdykite mokytojams dirbti“.
Kadangi noriu būti objektyvus, apie savo padėtį tegul kalba patys mano kalbinti mokytojai. Ką jiems skauda, kas kelia nerimą, rūpestį?
Vyksta diskusija. Pasisako mokyklos pedagogai, priklausantys švietimo profesinei sąjungai.
IRENA: „Mokytojus labiausiai slegia, kad jie tarnauja 4 ponams – vaikams, tėvams, administracijai, valstybei. Visiems įtikti neįmanoma, o iš mokytojų daug reikalauja visi.“
GENOVAITĖ: „Slegia, kad iš mokytojų reikalaujama daug puikių rezultatų, tačiau parengtos metodinės rekomendacijos yra tik žaidybinės formos. Prisižaidėme. Kaltina, kad kritęs mokinių raštingumas, bet niekas nekalba, kad dabar raškomi vaisiai (rezultatai), „užauginti“ pagal prieš keliolika metų pradėtus leisti vadovėlius, kuriuose nė žodžio – kad reikia rašyti nosines galininko linksnyje. Visa tai reikėjo „išmokyti“ žaidžiant, kad tik vaikelis nepervargtų, kad viskas aplink tik įdomiu spektakliu virstų, kad mąstyti nereikėtų. Pasakyčiau – mistiškai. Išlošė tie, kurie pirmajame savo darbo stalčiuje slėpė ir naudojosi senais, laiko patikrintais vadovėliais, o naujieji gulėjo ant stalo.“
RASA: „Mokytojus uja valstybė – egzaminus vaikai turi išlaikyti tik aukščiausiais balais, antraip sakys, kad mokytojas kaltas, nes prastai dirba. Mokytojais nepasitikima. Svarbiausia, kad mokytojo niekas negina. O juk mokytojas – ne ateivis, jis iš tos pačios visuomenės.“
PETRAS: „Daug biurokratijos. Mokytojai piktinosi Vyriausybės vadovo žodžiais, kad kai mokytojas pradės geriau dirbti, tuomet ir atlyginimai pakils. Kartais ne viskas priklauso nuo mokytojo. Yra vaikų, kuriems sunku mokytis, yra problemų šeimose. Ypač sunku, kai vaikai ateina be socialinių įgūdžių, kai klasėje sėdi keli hiperaktyvūs mokiniai, negalintys sukaupti dėmesio, blaškantys greta sėdinčius, o mokytojai neturi padėjėjų. Kai vaikų skaičius klasėje didelis, tuomet kokybės beveik neįmanoma pasiekti.“
MILDA: „Jauni žmonės nesiveržia dirbti į mokyklas, o jeigu patvirtins etatinį mokytojo darbo apmokėjimą, tai tokių naivuolių iš viso bus sunku rasti – kas norės prižiūrėti vaikus iki šeštos valandos vakaro, kada reiks tikrinti namų darbus, kontrolinius, kada pačiam pamokoms rengtis?“
RITA: „Mokyklose nėra vadovų kaitos, o vadovai dažnokai būna savotiški karaliukai – jiems turi tyliai paklusti visi, nes nuo vadovo priklauso pamokų krūvis, būreliai, papildoma veikla. Žodžiu, nėra lygybės. Labai slegia testų vajus – jau nuo antros klasės kamuojami ir vaikai, ir mokytojai. Jie gąsdinami dėl būsimų rezultatų, reikalaujama gero parengimo, nors mokytojai ir patys išgyvena dėl savo mokinių, dėl savo darbo. Taigi įvairių fobijų knibždėte knibžda.“
Mokyklos direktorius atsainiai numoja ranka. Politikas pastebi šį gestą ir tęsia sveikinimo žodį.
Daug tiesos išsakyta mokytojų žodžiais. Ar juos išgirs tie, kas formuoja šiuolaikinės Lietuvos mokyklos strategijas ir vizijas? Ar jie norės reaguoti? Ar visi mokytojai pritartų minėtoms kolegų mintims? Išsigandote? Taip negalvoju. Tokia mokytojo dalia, paskirtis, misija, pašaukimas. Apie tai kalba viso pasaulio pedagogai – baksnoja vieni kitiems, priekaištauja ministerijai, Švietimo skyriams, direktoriams. Pacituosiu ką tik į lietuvių kalbą išversto (puikus Lauryno Katkaus vertimas) vokiečių rašytojo K. Henselio 2000 metais sukurtos monodramos „Klamo karas“ žodžius:
„Būdamas jaunas, negalėjau įsivaizduoti, ką tai reiškia – būti mokytoju. Visad galvojau, kad mokytojas niekada nemiega, nevalgo ir negeria, tik sėdi, taiso ir rašo pažymius. Šiandien žinau, kad mokytojai irgi yra žmonės, klystantys ir turintys silpnybių, lygiai kaip jūs. Jums būna pakilimų ir nuopuolių, kartais jūs pragulit visą naktį nesumerkdami akių ir galvodami, ką galėjote padaryti kitaip. Žinoma, šiuo požiūriu mokytojas negali padaryti kitaip, jis turi įvertinti pasiekimus, tokius, kokie jie yra, ir taškas. Jei jis būtų kaltas – kaltė, tai kas kita. Su kalte jis galėtų gyventi, bandyti ją išpirkti, panaudoti kaip pozityvią energiją. Bet šitaip?“
Užsidaro mokyklos langas, mokytojas stovi atsirėmęs į mokyklos tvorą ir skaito Bendrojo ugdymo mokyklos kaitos gaires.