Šarūnas Birutis. Kiek šimtmečių reikės, kad nesirinktumėme tarp stadiono ir koncertų salės?

Praėjusią savaitę, kaip ir daugeliui, socialiniuose tinkluose pro akis nepraslydo apklausa, kurioje buvo siūloma balsuoti, ką sostinės gyventojai rinktųsi, jei galėtų spręsti ką statyti – stadioną ar koncertų salę.

Vieni kraipė galvas, kaip čia dabar rinktis, nes juk negali atsakyti, kurį vaiką labiau myli, kiti gi palaikė vieną arba kitą pusę. Visi, atrodo, lyg ir žinome, kad Lietuvai reikia ir sporto, ir kultūros; neturime nei stadiono, į kurį būtų ne gėda priimti pasaulinio garso futbolininkus, nei koncertų salės, kurioje būtų visos reikiamos sąlygos pasaulinio garso muzikams atlikti gražiausius ir sudėtingiausius kūrinius. Po kelių dienų nuskamba dar viena istorija apie „nuomonės pirkimus“, apie tai, kaip viena agentūra žadėjo pirkti projektui laikinojoje sostinėje palankią nuomonę.

Pamačius abu įvykius apėmė gilus liūdesys – neturime nei kur kultūros reprezentuoti, nei kur vaikus treniruoti, nėra ir kultūros bei tradicijos apie tai svarstyti, apie tai diskutuoti. Vien tik šie du pavyzdžiai parodo, kiek dar daug turime padaryti, kad valstybėje vyktų normalios ir realios diskusijos, ateityje galinčios virsti realiais darbais. Vienas pavyzdys parodo, kad nemokame diskutuoti, o kitas sufleruoja – kam to mokytis, nes galima viską nupirkti...

Žinoma, abu pavyzdžiai turi ir bendrą dalyką – piktus, vienus iš kitų besityčiojančius komentatorius, kurių komentarus komentuoja dar treti komentatoriai. Kiek ilgai viešojoje erdvėje dar bus visokiais būdais nuolatos eskaluojama, kad esame linkusi susipriešinti tauta? Kada išauš ta diena, kada baigsime dalyvauti socialiniuose tinkluose „teisiųjų“ ir „neteisiųjų“, „elito“ ir „ne elito“ grupuotėse? Grupėmis vadinti jau nebeišeina... Tą pastebi ir specialistai: „Omidyar Group“, „Democracy Fund“ ir „Omidyar Network“ pernai atliko bendrą tyrimą, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti ryšį tarp socialinės žiniasklaidos ir demokratijos. Gauti rezultatai nustatė kelias sritis, kuriose socialiniai tinklai tapo tiesiogine grėsme demokratiniams idealams. Viena iš jų – uždari pasauliai, poliarizacija ir angažavimas. Taip nutinka, kada socialiniai tinklai sukuria vienpusės informacijos ir nuomonių burbulą, taip įtvirtindami išankstines nuostatas ir sumažindami konstruktyvios diskusijos galimybes.

Tokios tendencijos stebimos ir Lietuvoje, jos ryškiausios pasiimant bet kurią temą: nuo Lukiškių aikštės Vyčio, J. Basanavičiaus paminklo, Nacionalinės M. K. Čiurlionio vardo koncertų salės ant Tauro kalno projektų aptarinėjimų iki Naisių kaimo kultūrinės infrastruktūros sutvarkymo (ne) problemos. Tokiose situacijose atrodome lyg patys padėtume savo priešams, kurie tyko, kada tapsime labiausiai pažeidžiami, kada net ir tiems, kurie turi bent kokio noro ir entuziazmo vienyti, nusvirs rankos.

Todėl noriu paklausti, ar ne laikas valstybės atkūrimo Šimtmečio proga išmokti diskutuoti, išsakyti nuomonę be patyčių, be pykčio, kaip ir amžinąjį atilsį prof. Leonidas Donskis siūlė? Nors į Europą grįžome iš karto paskelbę Nepriklausomybę ir deklaruodami demokratines vertybes, o Europos Sąjungos šeimoje esame jau beveik keturiolika metų, vis dar neišmokome oriai apsiginti valstybės viduje, nematome bendrų lūkesčių ir poreikių, savo energiją ir laiką telkiame ne ta kryptimi. Gaila, o kiek pasiekti galėtume. Juk politika šalyje yra unikalioje situacijoje – visa valdžia vienose rankose, net ir Kultūros ministerija priklauso valdantiesiems ir jų daugumai. Turint tokius instrumentus valdžioje galima tiek daug padaryti.

Kai ėjau Kultūros ministro pareigas, visus stengiausi motyvuoti – sukūrėme mecenatams apdovanojimus, kad tik jie nenustotų remti bendruomenių ir kultūros, kad būtų prikelta tarpukaryje gyvavusi kultūros rėmimo tradicija. Būrėme regioninės kultūros entuziastus ir aktyviausius žmones, kad Šimtmetį kultūros žmonės pasitiktų oriai – su pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje padidintais atlyginimais, kad jiems nereikėtų emigruoti iš mylimo darbo į kitą sritį ar šalį. Kas būtų nutikę, jei tų žmonių dabar neturėtume?

Taip pat nuo pirmos dienos Vyriausybėje myniau premjerui koją klausdamas, „kaip bus su Šimtmečiu, leiskit ką nors daryti Kultūros ministerijai, negalim daugiau laukti, nes viskas jau čia pat, šalia“. Kas labiausiai mane nustebino, tai buvusio Finansų ministro pasakymas, kai pažymėjau, kad Europos Sąjungos Tarybos pirmininkavimui Lietuva buvo numačiusi šimtus milijonų litų, o Šimtmečiui – lygiai nulį. R. Šadžius ramiai tepasakė ir davė suprasti, kad Šimtmetis niekada neprilygs ES Tarybos pirmininkavimui. Pasakojau apie tai ir žiniasklaidai, ir kultūros bendruomenei, tačiau niekam nekilo noras ginti Šimtmečio ir garsiai apie tai kalbėti, nes „darbietis“ ministras kėlė reikalavimus elitinės partijos atstovams, tarp jų – Finansų ministrui. Žinoma, Finansų ministras buvo labai ramus, nes žinojo, kad po kelių mėnesių susikraus lagaminus ir išvyks į Europos audito rūmus. Tikiuosi, kad žmogus ten pamatys, kaip dirbama ES institucijose ir grįžęs, jei kada grįš, padarys ką nors ir savo Tėvynei.

Kuomet man teko dirbti Europos Parlamente, prieš tai užsienio verslo misijose, nei vienoje šalyje neteko matyti, kad politikai ir visuomenė būtų susiskaldę dėl fundamentalių dalykų. Europos Sąjungos senbuvėse ypač dažni ir girdimi valstybės esamų ir buvusių politikų, kultūros ir visuomenės veikėjų diskusijų klubai. Juose diskutuojama apie strateginius, į pažangą orientuotus tikslus ir priemones, todėl sunkiai įsivaizduoju, kad tokiame formate būtų sprendžiama, ką statyti – stadioną ar koncertų salę? Jau net nekalbu apie palankios nuomonės papirkinėjimą palaikyti vieną iš šių idėjų. Kaip visas tas gerąsias praktikas perkelti pas mus?

Mes visi puikiai žinome posakį, kad „lietuvis džiaugiasi, kai kaimyno tvartas dega“. Tik nedaugelis žinome, kad jis, kaip ir daugelis kitų mūsų valstybėje gyvenančias tautas skaldančių posakių, atsirado ir išpopuliarėjo, kuomet buvome okupuoti Sovietų Sąjungos. Net patys to nenutuokdami, tapome skleidėjais Rusijos sumanytos propagandos, kurios tikslas – sugriauti bet kokį bendravimą tarpusavyje, kelti nepasitikėjimą. Net kaimynas kaimynui „labas“ retai pasako, nors visi esame ne kartą pabambėję, kad „va, žiūrėk, užsienyje tai kiekvienas vienas kitam šypsosi ir net nepažįstami vieni su kitais sveikinasi“. Pradėkime nuo savęs, kad ir nuo „labas“ ir „ačiū“ – gražiausių lietuviškų žodžių. Vieni iš artėjančio Šimtmečio darbų galėtų būti – išmokti gerbti, išmokti įsiklausyti, sukurti mums naujas bendravimo tradicijas, kuriomis didžiuotumėmės ir būtume vieningesni.

Tiesa, vieną tradiciją noriu pradėti ir aš. Tikiuosi, kad tai bus pradžia to, kas Europos senbuvėse jau seniai vyksta. Vasario 12 dieną kviečiu visus esamus ir buvusius Nepriklausomos Lietuvos kultūros ministrus kartu nusilenkti Nepriklausomybės aktui Signatarų namuose ir po šio pagarbos atidavimo mūsų Lietuvos kūrėjams, susėsti už vieno stalo ir kalbėti apie tai, kaip panaudojant skirtingas patirtis mene, regionų politikoje, versle, ekonomikoje, turizmo srityje ir kt. sukurti tokią bendravimo tradiciją, kuri neabejotinai išaugs į girdimą diskusijų klubą ir apjungs visus neabejingus tam, kas su mūsų valstybe bus, kai įžengsime į antrąjį mūsų atkurtos valstybės Šimtmetį.

Už kelių savaičių švęsime modernios valstybės Šimtmetį. Dedu daug vilčių, kad jau greitai išgirstume apie įvyksiančius ilgai laukto Nacionalinio stadiono ir Nacionalinės koncertų salės atidarymus.