Pastarąjį dešimtmetį G. Nausėda kalbėdavo būdamas gana komfortiškame Skandinavijos bankų pavėsyje. O kaip G. Nausėdos žodžiai skamba dabar, rinkimų debatų metu?
G. Nausėda pagrindiniu savo šūkiu iškėlė norą sutaikyti Seime besipykstančias partijas. Bet kaip vyktų tas taikymas? Aišku, iš pradžių abiem konflikto pusėm reikėtų leisti pasisakyti. O kas po to? Keli pirmojo ir antrojo rinkimų turo debatų epizodai verčia suklusti.
Ar pamenat, kad net keli pretendentai pirmojo turo diskusijų metu maloniai nustebo, kad G. Nausėda buvo pakeitęs ankstesnes savo pažiūras. Jei neklystu, Vytenis Andriukaitis net šūkčiojo iš džiaugsmo, kai kolektyvinėje diskusijoje G. Nausėda prakalbo apie savo socialinę politiką. Tikrai buvo nustebęs Arvydas Juozaitis, kai jo ir G. Nausėdos diskusijos metu, pastarasis ėmė pritarinėti A. Juozaičio požiūriui į tautinę valstybę.
Niekas negali kaltinti žmogaus, kad jis keičia savo požiūrį net ir esminiais gyvenimo klausimais, bet stebint tuos, kartais atrodo, improvizuotus pokyčius, susidaro įspūdis, kad didesnį autoritetą, patirtį ar tiesiog asmenybės svorį turintis oponentas G. Nausėdą verčia trauktis (tai ypač pajutau pokalbyje su A. Juozaičiu).
Šie nuomonės keitimai verčia klausti, o ką iš tiesų galvoja G. Nausėda. Be savos pozicjos nepavyks suderinti konflikuojančių Seimo partijų ar jų atstovų. Klausydamas tiek vienų, tiek kitų turi vertinti, o vertindamas turi remtis kažkuo savu. Baisu, kad kurios nors partijos sunkiasvoris, geras oratorius ar tiesiog didesnis autoritetas nepriverstų Lietuvos prezidentą gūžtis.
Dar vienas pavyzdys leidžia į visa tai pažvelgti iš kitos pusės. Antrojo turo diskusijoje su I. Šimonyte buvo kalbėta apie Lietuvos švietimo reikalus. Čia jau man įdomu, tai aš klausau atidžiai. Pokalbyje išryškėja problema: Lietuvos provincijos vaikai negali gauti lygiaverčio išsilavinimo kaip geriausiose miestų mokyklose. Abu pretendentai sutaria, kad vaikams visur turi būti sudarytos vienodos sąlygos. Tuomet reikia stambinti, jungti mokyklas sutelkiant finansus ir geriausius mokytojus. Bet tai susiję su neišvengiamu mažų mokyklėlių uždarymu.
G. Nausėda pritaria, kad ir rajone mokyklos lygis turi būti aukštas, bet akivaizdžiai jam neapsiverčia liežuvis pasakyti, kad mažas mokyklas reikia uždaryti. Ir tuomet išgirstam monologą, kaip ir kodėl reikia išsaugoti kaimų ir miestelių mokyklas (paversti jas kultūros centrais, mokyti ir suaugusius ir pan.). Kaip ten yra iš tikrųjų su tom mokyklom – kitas klausimas, dabar kalbu apie tai, kaip diskutuojama.
Taigi I. Šimonytė aiškiai sakė, koks jos pagrindinis tikslas (pakelti mokyklų lygį), o G. Nausėda teigia abi galimybes (reikia pakelti mokyklų lygį, reikia išsaugoti mažąsias mokyklas). Jeigu Lietuvos Respublikos prezidentas palaiko abi prieštaraujančias idėjas, o tai reiškia palaiko ėjimą tuo pat metu į priešingas puses, vadinasi, lemta stovėti vietoje kaip ir dabar tebestovim (giliai dūsaudami).
Aš jaučiu, kad šiandieninė Lietuva, pirmiausia jos žmogiškasis potencialas, primena suspaustą spyruoklę, kuri nori išsilaisvinti. Bet tarsi kažko trūksta, pirmiausiai, pasitikėjimo savimi. Daugybė aplink mus esančių ženklų rodo, kad einam teisinga kryptimi. Lietuvoje išaugo jau kelios kartos, kurių atstovai žaidžia aukščiausioje, pasaulinėje savo srities lygoje. Prisiminkim, kad ir šių dienų kultūros įvykius: geriausios pasaulyje operos dainininkės nominacija, pagrindinis prizas Venecijos dailės bienalėje ir t. t.
Reikia padėti šiam potencialui prasiveržti, Lietuvos žmones reikia paskatinti rodant pasitikėjimą jais, suteikiant galimybę, užkrečiant jaunatviška aistra, kurią aš ir matau I. Šimonytės laikysenoje, kalbėjime, šypsenose. Lietuvai reikia aiškias vertybes ir didžiulį tikėjimą mūsų galimybėmis turinčio prezidento, todėl šį sykį balsuosiu už I. Šimonytę.
2019-05-17