Silva Lengvinienė. Kas nutinka, kai švietimo sistemą vairuoja „apsvaigusieji“ nuo valdžios?

Ar tikrai tokio rezultato tikėjomės? Visiems akivaizdu, kad iš numatytų 210 mln. eurų pusę išleidus lektoriams ir apmokėjus už darbą valstybės pasamdytiems vadybininkams, kurie tik padeda samdyti konsultantus, efektyvių rezultatų neturėsime. Galėsime „pasigirti“ tik įvykdytomis tūkstančiu veiklų pliusiukams užsidėti ir keliasdešimčia uždarytų mokyklų.

Pastarosiomis savaitėmis mūsų šalies vienuoliktokų ir mokytojų gyvenimo aktualijos dažnai pasirodo pirmuose žiniasklaidos puslapiuose ir televizijos bei radijo laidose. Už tai turime būti „dėkingi“ tarpiniams patikrinimams, kurių organizavimas (tiksliau – nepasiruošimas juos organizuoti) pribloškė ne tik pačius eksperimento dalyvius, bet ir visuomenę.

Nors šis procesas vadinamas tarpiniais patikrinimais, iš tiesų tai ne kas kita, kaip bandymas taikyti kaupiamojo balo principą baigiant mokyklą, valstybinius brandos egzaminus išskaidant į dvi dalis. Pati idėja tolygiau padalinti mokymosi krūvius ir skaidyti stresą, tenkantį laikant valstybinius brandos egzaminus, išties nebloga. Vis dėlto, būtent čia ir susiduriame su mūsų švietimo sistemą jau daugelį metų lydinčia problema. Volano gatvės švietimo strategai sistemą valdo šūkiais, idėjomis ir konsultantų jūromis, o ne atsakinga vadyba, tam skirtais resursais ir apgalvotais sprendimais.

Dauguma politinių jėgų rinkimų laikotarpiu pabrėžia, kad švietimas jiems bus vienas iš svarbiausių prioritetų. Tik panašu, kad švietimo procesas skirtingų suinteresuotų pusių yra suvokiamas skirtingai. Politines programas rašantieji ir jas įgyvendinantieji edukaciją supranta vienaip, o švietimo sistemoje dieną iš dienos dirbantieji ir besimokantieji – kitaip.

Pastarosiomis dienomis švietimo sistemos politinė vadovybė, pamačiusi, kad tarpinių patikrinimų organizavimas iš esmės patyrė fiasko, nuolatos kartoja mea culpa. Atsižvelgiant į vėlavusį ugdymo programų turinio atnaujinimą, neparuoštus vadovėlius ir mokymo priemones, jau prieš gerus metus buvo akivaizdu, kad atsidursime ten, kur esame šiandien. Jausmas toks, tarsi sėdėtume automobilyje, kurį nuo valdžios apsvaigusi mūsų švietimo politinė vadovybė vairuoja tiesiog tikėdamasi, kad gal pasiseks, gal nebus reido ir, nusišypsojus laimei, pavyks pasiekti kelionės tikslą, nekreipiant dėmesio į sukeliamas rizikas ir galimas avarijos pasekmes.

Tūkstantmečio mokyklų projektas – ne išimtis

Remiantis panašiais principais vyksta ir kita šių valdančiųjų didžioji švietimo idėja – Tūkstantmečio mokyklos. Iš 210 mln. eurų investicijų į švietimą per Tūkstantmečio mokyklų programą bent pusė lėšų bus skirta ne infrastruktūrai (laboratorijoms ar mokyklų pritaikymui įtraukiam ugdymui), o mokymams ir kvalifikacijos kėlimui. Vėlgi, idėja stiprinti STEAM, lyderystę, kultūrinį ir įtraukųjį ugdymą yra gera ir teisinga. Tačiau realiame gyvenime tai tapo ne diskusija apie minėtus siekius, o valdžios nurodymais savivaldybėms, koks turi būti mažiausias leistinas mokinių skaičius klasėje.

Sutinki su primestomis sąlygomis – gausi vieną kitą milijoną, nesutinki – negausi nieko. Visa tai buvo palydėta spalvingais ir gražiais programos paleidimo ir pinigų išleidimo paminėjimo renginiais, kurių nenustelbė net Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad Vyriausybė neturėjo teisės nurodinėti savivaldybėms, kokio dydžio turi būti klasės.

Sutarti dėl esminių skaičių, kurie leistų užtikrinti racionalų mokyklos, kaip institucijos, veikimą ir užtikrintų pilnas pasirinkimo ir kokybiško išsilavinimo galimybes savivaldybės lygiu, nebūtų nieko blogo. Atvirkščiai, tai galėtų būti naudinga mūsų švietimo sistemai. Tačiau buhalterinis švietimo tinklo valdymas, deja, tampa simptomatinis. Pavyzdžiui, šių metų vasario mėnesį skelbta, kad iš pirmame programos sraute suplanuotų daugiau nei 1000 veiklų daugiau nei pusė jų jau yra įgyvendintos ir užbaigtos.

Panašu, kad valstybės švietimo strategai mano, jog esminiai valstybės švietimo rodikliai yra atitinkamas vaikų skaičius kvadratiniame metre ir pasamdytas pakankamas konsultantų skaičius mokymams vesti. Tačiau šie rodikliai visiškai nekoreliuoja su realiais švietimo bendruomenės poreikiais. Todėl mokymosi pasiekimų skirtumai tarp skirtingo socialinio ir ekonominio sluoksnio vaikų nemažėja, o dešimtokų matematikos patikrinimo įvertinimų šalies vidurkis eilę metų sunkiai perkopia teigiamo įvertinimo ribą ir išdidžiai balansuoja ties 4,2 – 5,3 balo. Tūkstantmečio mokyklų ir tarpinių patikrinimų situacijos yra bene identiškos, skiriasi tik tai, kad už šios programos fiasko raudonuoti ir atsiprašinėti teks jau ne Tūkstantmečio mokyklos idėjos autoriams.

Vis dėlto, išlieka viltis, kad pasiteisinus niūrioms prognozėms, turėsime dar vieną progą įvertinti ir atpažinti, kas švietime svarbiausia. Galbūt ateityje atsiras drąsos pinigus skirti ne konsultantams ir tūkstančiams galimai beprasmių veiklų, o tiesioginiam savivaldybių mokyklų tinklo tobulinimui. Būtent tai leistų pasirūpinti gerais ir tolygiais ugdymo pasiekimais suteikiant visiems vaikams plačias pasirinkimo galimybes.

Kol nuo valdžios šiek tiek apsvaigę vairuotojai patys nesusiprato sustoti ar jų niekas nesustabdė, belieka viltis, kad su kitais vairuotojais keliauti bus saugiau. O ir kelionės tikslas bus prasmingesnis.